Ar skauda man širdį? Oi ne, oi ne!
Gegutė kukuoja „ku kū“ miške;
Kukuoja dejuoja ir širdį griaudina,
Lyg tartum į girią, į tamsią, vadina
Ir tiek man pasako slapčia.
Taip žmonės atšalę! Nuo jų toliau
Man, rodosi, būtų vienai lengviau!
Tik gaila man būtų vien rūtų darželio
Ir vieno, tik vieno kaip uosio bernelio!
Oi būtų kas dieną griaudžiau!
Ar krinta? Ar žiba aušros rasa?
Ar vien ašarėlė gaili, karšta?
Nenoriu nei aukso, nei rūbų šilkinių, –
Kodėl gi tų ašarų, tų sidabrinių,
Užtvenkt negaliu niekada?
Gegute sesute! Oi ko? Dėl ko
Tu man neatspėsi, ar aš ryto
Liūdėsiu dejuosiu, kaip tu, po giraitę?
Atmint ar atmins kas mergaitę našlaitę?
Vienai ar begrįžti namo?