Oi daugel gražių, numylėtų akelių,
Juodų, mėlynų, aušrai tekant, žiūrėjo!
Šiandieną jos miega ramiai ant kapelių,
O saulė sau teka, kaip tuomet tekėjo.
Už dieną ramesnės jūs, naktys žvaigždėtos,
Akių sužavėjote tokia daugybę!..
Štai žvaigždės bešviečia, dangaus numylėtos,
O žydros akutės aptrauktos tamsybe.
Bet argi tos akys daugiau nebegali
Regėti, kai mūsų pakalnę apleido?
O ne! Tik į kitą jos nukreiptos šalį!
Į Dievą, kurio mes nematome veido!
Kaip skriejančios žvaigždės, nors mus ir apleidžia,
Nors jų nematai, bet danguj pasilieka,
Taip lygiai blakstienai akių užsileidžia,
Bet žydros akutės nevirsta į nieką.
Tos mėlynos, juodos, tos gražios akutės,
Atvertos į šviesą aušros begalinę!
Anapus kapų žiūr jų šviesios lėlutės,
Nors žemė šaltoji prispaudė krūtinę.