Žvaigždė, danguos užgimus, nušvito iš aukštybių
Ir dega ten per amžius, nes uždegė ją – Dievas;
Apšviečia aukštus kalnus, tamsias girias ir pievas
Ir mirkčiodama žiba kaip diemantas gražybių.
Žvaigžde, melsvų padangių žibute sidabrine!
Tarp marių rodai kelią kaip angelas šviesybių;
Paklydusiam keleiviui tu mirksi iš tamsybių
Ir jauną kvėpi viltį į gęstančią krūtinę.
Nušvinta kartais žmogui žvaigždė ir čia, ant žemės,
Uždegusi krūtinę stebuklais įkvėpimo;
Ji neša naują galią ir meilę begalinę:
Prašvinta tuomet kelias paklydusiam užtemęs;
Savy jis jaučia ugnį kilnesnio pašaukimo!..
Laimingi čia, ant žemės, bent kartą ją pažinę!