Už tatai, kad tave, tave vieną tiktai
Nuo jaunųjų dienų aš mylėjau karštai,
Kad tau įkvėptas amžinas giesmes po kojų
Iki šiol nenuilsdamas klojau ir kloju,
Kad kaip pranašas tau atgimimą skelbiau,
Jį už savo gyvybę pamilęs labiau!..
O, už tai tavo priešai manęs nepamėgo
Ir į aukštas angas, dantis grieždami, bėgo!
Deja, ten už aukštų, už galingų angų
Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų:
Neburnok, kad lig šiolei ten viskas venale,
Betgi duota pakampių šmeižtams visa galė!..
Ir šitai, kaip kareivis nelygioj kovoj,
Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj
Aš parblokštas ir vienas!.. O mano tėvynė?
Gint ji savo sūnų kitados garbę gynė!
Bet dabar be garbės, be sostinės pati!
Vien tik partijų partijoms dirva plati.