Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) – Lietuvos gydytoja, rašytoja, tremtinė, rezistentė. Be jos nuopelnų literatūrai, rašytoja, tuo metu pati to nežinodama, prisidėjo prie kultūrinių vertybių išsaugojimo ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo papildymo.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje tarp kitų muziejinių vertybių saugoma M. Valančiaus kolekcija. Trys ją sudarantys memorialiniai M. Valančiaus daiktai buvo išsaugoti D. Grinkevičiūtės dėka: ąsotėlis-indelis grietinėlei bei du padėkliukai stalo įrankiams. Šiuos daiktus muziejui 2002 m. padovanojo poetas Justinas Marcinkevičius, gavęs juos iš D. Grinkevičiūtės 1987 m. Ji surašė ir šių daiktų gavimo legendą, pavadino ją „Dovanojimo paliudijimu“. Rankraštis, rašytas ant lygaus popieriaus lapo mėlynu rašalu stambia rašysena, taip pat saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Paliudijime rašoma, kad vyskupui M. Valančiui priklausiusį ąsotėlį ir du stalo padėkliukus D. Grinkevičiūtė yra gavusi iš Justinos Tallat-Kelpšaitės, vyskupo M. Valančiaus sesers Petronėlės Beresnevičienės anūkės 1968 m. ir dovanojanti poetui Justinui Marcinkevičiui. Nurodyta data – 1987 m. balandžio 30 d. „Dovanojimo paliudijime“ autorė rašo tikinti, jog tuos daiktus lietusi ir Simono Daukanto ranka. Matyt, žinodama faktą, kad 1850 m., M. Valančiui tapus Žemaičių vyskupu, pas jį Varniuose apsigyveno tarnybą Peterburgo archyvuose pabaigęs istorikas S. Daukantas. Pas vyskupą jis gyveno iki 1855 m.

D. Grincevičiūtės rašte minima ir M. Valančiaus sesuo P. Beresnevičienė (1805–1867). Ji buvo du kartus ištekėjusi: pirmąkart – už bajoro Kazimiero Bagdzevičiaus, antrąkart – už Simono Beresnevičiaus. Petronėlė turėjo šešias dukteris ir sūnų Vladislovą Beresnevičių, kurį M. Valančius labai mylėjęs, jį rėmęs, rašęs jam laiškus. Justina Tallat-Kelpšaitė, iš kurios D. Grincevičiūtė gavo padėkliukus ir ąsotėlį, yra vyskupo sesers Petronėlės anūkė, P. Valančiūtės-Beresnevičienės dukters Olimpijos Marijos Beresnevičiūtės-Tallat-Kelpšienės dukra.

Toks šių eksponatų kelias į muziejų, perėjęs kelias vyskupo M. Valančiaus giminės kartas. Tai šviesių žmonių dėka išsaugotas kultūrinis palikimas ateičiai.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomoje prozininkės, dramaturgės, visuomenės veikėjos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) kolekcijoje dėmesį patraukia ant dviejų nedidelio formato liniuotų lapų rašytojos ranka užrašytas pranešimo tekstas. Rankraštyje minimas karo laikas leidžia jį datuoti 1914–1918 m. Minčių dėstymo ašį sudaro draugijų „Žiburėlis“ ir „Saulė“ veiklos vertinimas.

Be abejo, Žemaitei artimesnė buvo „Žiburėlio“ draugija, 1894 m. įkurta rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir pedagogės Jadvygos Juškytės iniciatyva. Daugiau nei tris dešimtmečius draugijai vadovavo žymi visuomenininkė Felicija Bortkevičienė, „Žiburėlio“ veikloje dalyvavo Žemaitės bičiulė Aleksandra Bulotienė. Rašytoja glaustai nušviečia draugijos istoriją: įkurta susipratusių moterų, iš pradžių veikė griežtos konspiracijos sąlygomis, tikslas – „neturtėliams moksleiviams šelpti“. Pažymima, kad tarp „Žiburėlio“ auklėtinių yra „daktarų, inžinierių, dailininkų“, o parama suteikiama „be skirtumo tautos, tikėjimo, luomo ir lyties“. Žemaitė įvardija, kad apsišvietusios moterys aiškiai suvokia skriaudas, tačiau kovoti su jomis neretai „surištos jų rankos“. Draugijos veiklai pagalius į ratus kaišioja biurokratinės kliūtys, įvairūs valdžios suvaržymai. Be abejonės, „norint skleisti apšvietą ir susipratimą“, labai svarbus įvairaus pobūdžio ratelių, knygynėlių steigimas, „lekcijų“, paskaitų, vakarėlių organizavimas. Pereinamuoju karo laikotarpiu belieka siekti, kad esamos sąlygos nepablogėtų, nes vos pradėjus ką naujo daryti „tuoj šnipinėjimai, klausinėjimai, grasinimai atsakomybe, kalėjimu“.

„Saulės“ draugijai skiriamas mažesnis dėmesys. Užsimenama apie platų draugijos kuruojamų mokyklų tinklą. Pažymima, kad „Saulės“ įsteigtų mokyklų mokytojai bando paveikti kitų mokymo įstaigų, ypač privačių, moksleivius, „daboja neįleisti laisvosios dvasios“.

Užsimenama ir apie 1907 m. (data rankraštyje nenurodyta, paliktas tarpas) Kaune vykusį Moterų suvažiavimą, kurio metu išryškėjo skirtis tarp katalikių ir kairiajai ideologijai atstovaujančių moterų. Ir vienai, ir kitai krypčiai atstovaujančios moterys priklausė skirtingiems socialiniams sluoksniams, o ir luomams (Lietuvoje luominė santvarka panaikinta 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę). Žemaitė mini „susipratusias, apšviestas moteris“ (t. y. inteligentes) ir „liaudies delegates“ (t. y. darbininkių ir valstiečių atstoves). Nors poreikis moterims vienytis ir siekti užsibrėžtų tikslų (daugiausia švietimo srityje) buvo aktualus, vis dėlto prieiti prie bendros nuomonės tąkart nepavyko.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma keletas egzempliorių 1926 m. išleistos knygos „Dionizo Poškos eilės“, kurią spaudai parengė lietuvių kalbininkas, pedagogas, valstybės veikėjas Viktoras Kamantauskas (1899–1951). Knygos leidėjas – „Švyturio“ bendrovė Kaune.

Leidinys vertingas tuo, kad tai yra pirmasis rašytojo, istoriko, kultūros veikėjo Dionizo Poškos (1764–1830) eilių rinkinys, išleistas atskira knyga. Knygelė plonais rausvo popieriaus viršeliais, turi tik 32 puslapius. Prakalboje sudarytojas V. Kamantauskas rašo: „Šis, bene pirmas, Poškos eilių rinkinys nėra visai pilnas. Jam trūksta svarbaus eilėraščio: „Pas kunigo Ksavero Bohušo, lietuvio, ir Jokimo Lelevelio, mozūro, raštas žemaičio, metuose 1810“, kurio originalo niekur Lietuvoje nepavyko gauti. Tačiau, nežiūrėdamas šio trūkumo, tikiuos, kad šitas rinkinėlis atneš kiek naudos. Iš jo plačioji visuomenė galės geriau pažinti mūsų didžiausiąjį poetą tarp Duonelaičio ir Baranausko“. Beje, minėtas eilėraštis – tai eiliuotas laiškas „Pas Ksaverą Bogušą, lietuvį, ir Jokimą Lelevelį, mozūrą“ kartu su dviem istoriniais straipsniais tebuvo išspausdintas D. Poškai dar gyvam esant.

Toliau sudarytojas nurodo šaltinių sąrašą. Pačioje knygelėje spausdinama D. Poškos poezija: idilė „Mano darželis“, epinė poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, odė „Balsas prie Dievo dėl užlaikymo dienų Aleksandro imperatoriaus“, elegija „Rauda po gailingo smerčio Aleksandro pirmo, imperatoriaus visos Rosijos“, epigramos, panegirikos, eiliuoti literatūriniai laiškai. Knygelės pabaigoje yra išsamus spusdinamų kūrinių turinys.

Tarp kitų Maironio memorialinės bibliotekos knygų saugoma kalbininko, kunigo Kazimiero Jauniaus (1848–1908) „Lietuvių kalbos gramatika“ – muziejinė vertybė, reikšminga keliais požiūriais. Šią knygą spaudai parengė Kazimieras Būga jau po K. Jauniaus mirties ir išlaikė autentišką K. Jauniaus rašybą, skirtingai nei buvo padaryta Dorpate (dabar Tartu) 1907 m. išleistame hektografuotame leidime.

Antraštiniame lape yra Maironio autografas ir antspaudas, paraštėse ir tekste gausu poeto komentarų ir papildymų. Įrašai datuotini ne vėliau nei 1926 m., nes antspaude Maironis įvardytas Dvasinės Žemaičių seminarijos rektoriumi. Atlikus bažnytinės provincijos reformą, kunigų seminarija pervadinta Kauno kunigų seminarija. Pateikta K. Būgos „Prakalba“ ir turinys. Pabaigoje įdėtos K. Būgos parengtos žodžių rodyklės.

K. Būga geriausiai iš amžininkų išmanė K. Jauniaus kalbotyros darbus (buvo jo sekretorius ir mokinys). Knygos autoriaus dėstomi fonetikos, morfologijos dalykai persipina su teikiamais tarmių ir kalbos istorijos duomenimis. Vartojama lotyniška terminija: „imperativus“ (liepiamoji nuosaka), „causalia passiva verba“ (neveikiamosios rūšies priežasties veiksmažodžiai), „leges intonationum“ (tarimo taisyklės) ir kt. Maironis žodžiais „kvepalai“, „sakalas“, „patalas“, „pamatas“ papildė K. Jauniaus išskirtą nepastovaus kirčiavimo daiktavardžių grupę. Prie galūnėje kirčiuojamų daiktavardžių grupės poeto prirašytas žodis „rainys“, skliausteliuose paaiškinant, jog tai tigras, taip pat daiktavardis „dramblys“, skliausteliuose pateiktas vertimas į lenkų kalbą „słoń“. Prie nepastovios, arba kaitaliojamos, priegaidės žodžių rašalu įrašyti priesagų vediniai „tinginys“, „trupinys“, „šiupinys“, „židinys“, „troškulys“ ir kt. Prie visų daiktavardžių vedinių grupių (priesagų, priešdėlių ir galūnių) Maironio įrašyti papildomi žodžiai, atitinkantys konkretų darybos tipą. K. Jauniaus išdėstyti ir Maironio papildyti derivacijos būdai iš esmės atitinka dabartinės kalbotyros įtvirtintus tipus. Tik priesagos vediniams poeto priskirtas „juokdarys“ dabar būtų vertintinas kaip sudurtinis žodis.

Maironio ir K. Jauniaus keliai susitiko Kauno kunigų seminarijoje ir Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1911 m., kai Sankt Peterburge buvo išleista gramatika, daug metų buvo praėję nuo pažinties pradžios. Poetas tam tikra prasme turėjo įtakos knygos pasirodymui, nes K. Jaunių ne kartą ragino parengti tuo metu itin reikalingą lietuvių kalbos vadovėlį.

Senoje fotografijoje – taurus, gražus veidas. 1907 m. Sofija Kymantaitė (1886–1958) dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune. Dvidešimt vienerių metų Krokuvos universiteto studentė skaitė pranešimus „Atsišaukimas į lietuves“ ir „Kaip mokyti Lietuvos istoriją“. Tuomet jos atidžiai klausėsi lietuvės sodietės ir inteligentės. „Mes esame tamsios, neapšviestos, skriaudžiamos. Mums reikia mokslo ir šviesos“, – įtaigiai kalbėjo jaunutė pranešėja. Prezidiumo pirmininkė G. Petkevičaitė-Bitė džiaugėsi išvydusi pirmąją universiteto studentę lietuvaitę: „Sužibėjo ji man tada kaip pirmas spindulys, pranašaująs tėvynei ir moterims šviesesnį rytojų“.

Suvažiavime taip pat kalbėjo Žemaitė, M. Pečkauskaitė, O. Pleirytė-Puidienė. E. Voitkevyčienės pranešimas „Apie moterų organizavimąsi ir laikraščio išleidimą“ sukėlė diskusijų. Ji siūlė įsteigti moterims skirtą laikraštį, nes moterys į jį rašytų drąsiau, be to, kitų tautų moterys, kovojančios už savo teises ir geresnį būvį, turi savo laikraščius. Tokiam sumanymui pasipriešino S. Kymantaitė – ji teigė, kad atskiras laikraštis tik įneštų antagonizmo tarp vyrų ir moterų, kad apie moterų reikalus reikia kalbėti vyrų spaudoje – taip jie pripažintų lygias teises moterims.

Tarp kunigų sukinėjosi Vaižgantas, pirmasis S. Kymantaitės lietuvių kalbos mokytojas. Jis nusivežė trylikametę Sofiją į pirmą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, širdyje uždegė meilę Lietuvai ir užgintam žodžiui. Vaižgantas rašančią išsilavinusią lietuvaitę pakvietė dirbti „Vilties“ redakcijoje Vilniuje, kur ji susitiko savo būsimą vyrą. Dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite 1909 m. Deja, mylinčių talentingų žmonių laimė truko neilgai. Vos dvidešimt penkerių Sofija Čiurlionienė liko našlė.

Visuomenei ji tarnavo iki mirties, kaip ir jos mokytojas Vaižgantas. Sofija Čiurlionienė buvo rašytoja, vertėja, pedagogė, skaučių vadė, Lietuvos vyriausybės Tautų sąjungos narė – viena aktyviausių to meto kultūros veikėjų.

Rašytoja Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872–1957), kartu su seserimi Sofija, pasirašydavo Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, ne tik rašė knygas, bet ir kūrė gražius rankdarbius. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma rašytojos sukurta puošni apykaklė ir lininė šilku siuvinėta staltiesėlė.

Šįkart pristatome rečiau eksponuojamą, laiko paženklintą staltiesėlę, išsiuvinėtą ryškiais gėlių žiedais. Nėra žinoma, kur ji buvo sukurta: Šiauliuose, Paragių dvare, Peterburge ar Varšuvoje. M. Lastauskienė siuvimo amato mokėsi Šiauliuose, Varšuvoje dirbo mamos sesers Jadvygos Svežavskienės papuošalų dirbtuvėje, vėliau, apsigyvenusi Peterburge, kūrė papuošalus Paršukovo papuošalų dirbtuvėje. Rašytoja buvo meniškos prigimties, žavėjosi muzika, norėjo mokytis skambinti fortepijonu, tačiau šios svajonės žlugo, nes giminaičiai iš Varšuvos nusprendė, jog ji neturi tam gabumų… Vėliau M. Lastauskienė „Prisiminimuose“ užrašė: „Apsilankė teta iš Varšuvos, ir greit buvo nutarta, kad aš važiuosiu pas ją. Ji turinti fortepijoną ir jos vyras gerai skambinąs, tad galėsiąs parodyti. Netrukus aš išvažiavau. Prasidėjo pamokos. Gal aš buvau negabi ar dėdė nemokėjo dėstyti, bet nieko negalėjau suprasti. Užtat tetos dirbtuvėje pradėjau dirbti su dideliu pasisekimu ir greit tapau visų geriausia darbininke. Teta mokėjo man už darbą kaip ir kitoms. Prie darbo laikas greit bėgo, nors ir naktimis mažai tekdavo miegoti, tiek turėdavome skubių užsakymų. Tik vasarą tokiose dirbtuvėse yra mažai darbo, o kurį laiką ir visai nėra. Tada važiuodavau namo“ (M. Lastauskienė. Prisiminimai. Kaunas, 1954 m. balandis. MLLM archyvas). Miestiečių gyvenimas, kurį pažino gyvendama Peterburge, dirbdama Paršukovo ir Gutmano moterų papuošalų dirbtuvėse, atsispindėjo rašytojos romane „Šviesuliai ir šešėliai“.

Simonas Daukantas (1793–1864) – pirmasis profesionalus lietuvių istorikas, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius, rašęs ir leidęs ne tik istorijos veikalus, bet ir skaitinius, vadovėlius, žodynus, ūkio patarimų knygeles, tautosaką.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje tarp kitų S. Daukanto kolekcijos muziejinių vertybių, pirmųjų S. Daukanto knygų leidimų, yra S. Daukanto atminimo įamžinimo ženklai. Galime pasidžiaugti, kad kolekcijoje yra dailininko Adomo Varno 1937 m. tapytas S. Daukanto portretas, dailininko Antano Rimanto Šakalio grafikos darbas S. Daukantui iš serijos ,,Vilniaus universitetui – 400“ (1978 m.), dailininko Arvydo Každailio iliustracijos S. Daukanto „Būdui senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1986 m.). Taip pat saugomi prieškariniai atvirukai, skirti S. Daukantui.

Iš įdomesnių muziejinių vertybių, susijusių su istoriko atminimo įamžinimu, reikėtų paminėti 1924 m. spaudinį, kuriuo raginama statyti paminklą S. Daukantui ir aukoti jo statybai. Po kreipimusi yra žymių to meto žmonių pavardės: signataro Mykolo Biržiškos, pedagogo Antano Vokietaičio, teisininko ir S. Daukanto biografo Augustino Janulaičio, rašytojo Juozo Tumo, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir kt.

Įdomu tai, kad 1924 m., kai buvo minimos 60-osios S. Daukanto mirties metinės, iniciatyvų statyti istorikui paminklą buvo ne viena. Metų pradžioje Šiaulių apskrities savivaldybė planavo statyti paminklą Šiauliuose, tačiau planus pristabdė Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento sprendimas iš apskrities biudžeto projekto išbraukti lėšas S. Daukanto įamžinimui. 1924 m. vasarą kilo dar viena visuomeninė iniciatyva. Tų metų vasarą Šiauliuose vyko pradinių mokyklų mokytojų pedagoginiai kursai, kurių vedėjui Antanui Vokietaičiui pasiūlius, pasitarę kursų lektoriai ir klausytojai nusprendė imtis iniciatyvos sutvarkyti S. Daukanto kapą ir pastatyti jam paminklą. Netrukus paminklo statymu ėmė rūpintis ne tik visuomenės veikėjai Papilėje, Šiaulių apskrities taryba bei mokytojai, bet ir Kaune sudarytas komitetas „Statykime Daukantui paminklą“, kurio pirmininku tapo literatūros istorikas, profesorius M. Biržiška. Monumento statymo vieta iš Šiaulių persikėlė į Papilę. 1924 m. lapkričio 28 d. oficioze „Lietuva“ buvo paskelbtas šio komiteto kreipimasis į visuomenę, raginantis statyti paminklą S. Daukantui, visuomenės prašoma aukomis paremti šį sumanymą. Iki 1929 m. buvo surinkta 28 000 Lt. Paminklas pastatytas 1930 m.

1829 m. rašytojas, vertėjas, pirmasis profesionalus lietuvių filologas Simonas Stanevičius (1799–1848) išleido pirmąjį Lietuvoje lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos žemaičių“ (Liudviko Rėzos „Dainos“ buvo išleistos 1825 m., tačiau ne Lietuvoje, o Rytų Prūsijoje). 1833 m. atspausdino šių dainų melodijas – „Pažymės žemaitiškos gaidos, pridėtinos prie Dainų žemaičių“, nes, anot S. Stanevičiaus, dainos žodžiai ir melodija yra neatskiriami: „nesang daina be natos man esanti kaip kūnas be dūšios“.

Knygos „Dainos žemaičių“ pratarmėje autorius rašo: „Didžioj daugybėj dainų žemaitiškų nekurios yra gražios ir vertos, idant jų paminklas knygose užsiliktų. Tokių dainų ant Upės tarp Viduklės ir Eržvilko ne daugiaus kaip vienoj vietoj surinkau 30, skirdamas jas iš penketo tiek daugiaus, kurias girdėjau arba užrašęs buvau… Mažne be abejojimo galiu sakyti, jog visos šiandien randamos žemaičių dainos nėra ankstybesnės už paskutiniąsias kares švedų su lenkais pradžioj XVIII amžiaus, kurios baisingu Žemaičių žemės per badą ir marą ištrėmimu yra minėjamos“. Galime pasidžiaugti, kad Maironio lietuvių literatūros muziejus 2019 m. įsigijo S. Stanevičiaus „Dainų žemaičių“ pirmąjį, 1829 m., leidimą. Knyga priklausiusi poeto, kritiko, prelato Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto bibliotekai, nes knygoje yra jo spaudas su numeriu ir parašas.

Poeto, jauniausio lietuvių literatūros klasiko Vytauto Mačernio (1921–1944) kolekcijoje saugomos dvi paslaptingos fotografijos, susijusios su ne ką mažiau paslaptingesne Hele.

Pirmojoje nuotraukoje matome „liūdno ir pailgo veido“ jaunuolį V. Mačernį: tamsi gimnazisto uniforma, tvarkingai sušukuoti plaukai ir gelmingos, didžiulės akys. Kitoje fotografijos pusėje perskaitome šiek tiek pablukusį įrašą juodu rašalu: „Prisimink, Hele, „poetą“, bet neskubėk niekada per anksti nubraukti kabučių. Vytautas Telšiai 1937 IV 13“. Fotografuota H. Leibovičiaus fotoateljė „Dailė“ Telšiuose.

Kas toji Helė? Galime tik spėlioti… „Vardų žodyne“ teigiama, kad vardo trumpinys Helė kilęs iš Helianta. Knygoje „Po ūkanotu nežinios dangum“ (tai pilniausias V. Mačernio raštų leidinys), išėjusioje 1990 m., paaiškinimuose minimos V. Mačernio mergaitės, bičiulės, draugės: Laima, Gražina, Danguolė, Renė, Aldona. Bet Helės nėra… Laiške bičiulei Danguolei Jackevičiūtei minima Elina Bujokaitė (Elena), kuri studijavo literatūrą Kauno universitete, rašė eilėraščius, dalyvavo „Šatrijos“ meno draugijoje. Dar viena mergaitė, vardu Lionė, minima laiške D. Jackevičiūtei. Tai – Elena Daumantaitė. Ji mokėsi Telšių gimnazijoje. Kuriai dovanoti atvaizdai su ypatingais užrašais? O gal tai visai kita Helė…

Kitoje fotografijoje, darytoje toje pačioje H. Leibovičiaus fotoateljė, vėl – V. Mačernis, tik truputį kitoks. Fotografuota panašiu metu, poetas vilki gimnazistišką uniformą. Fotografijoje matome V. Mačernį tarsi pro ūkaną. Užrašas antroje fotografijos pusėje gerokai išblukęs. „Prisiminimui. „Palei liepto prie berželio / Viršūne nulinkusia, / Saulė ankstų rytą kelias / Jūroj išsitrinkusi.“ Vytautas – Helei, Telšiai, 1937. IV. 24.“ Yra H. Leibovičiaus fotoateljė antspaudas.

Matome, kad fotografijos Helei padovanotos 1937 m. balandį – 13 ir 24 d.

Fotografijos gautos iš kolekcininko Pauliaus Sakalausko 2015 m. balandžio pabaigoje.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje nuo 1989 m. saugoma neretai parodose eksponuojama rašytojos, pedagogės, tautinio judėjimo dalyvės, visuomenininkės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877–1930) violončelė, gaminta XIX a. pab. Ji ne vienam lankytojui sukelia nuostabą: „Žinome, kad rašytoja mėgo muziką, skambino pianinu, tačiau, kad griežtų violončele…“ Šis instrumentas gal ir nebuvo rašytojos pats mėgstamiausias, neišliko ir nuotraukų, kuriose ją matytume grojančią violončele, tačiau muzikalioje Pečkauskų šeimoje ji tikrai buvo. Jie turėjo ir kitų muzikos instrumentų: smuiką, pianiną, patefoną.

Privačiose literatūros ir muzikos popietėse Užvenčio dvare, vėliau ir Židikuose, violončele turbūt dažniausiai griežė ir dainavo rašytojos bičiulis kun. Kazimieras Bukantas. Pati rašytoja mieliau prisėsdavo prie pianino. Mėgo Šopeno, Bethoveno, Grygo, Čaikovskio, Mendelsono muziką. Tokie vakarai minimi ir rašytojos laiškuose. 1895 m. vasario 2 d. laiške, rašytame iš Užvenčio Povilui Višinskiui, skaitome susižavėjimo kupinas eilutes: „Kožną nedėlią ir kitose dienose ateina pas mus kunigėlis, tada jau labai gerai praeina mum vakarai. Dainuojam, grajijam, šnekam…“ (Šatrijos Ragana. „Laiškai“. Vilnius, 1986 m.).

Įgimtas muzikalumas, kurį nuo vaikystės puoselėjo muziką dievinusi rašytojos mama Stanislava Šiukštaitė-Pečkauskienė, darė įtaką ir M. Pečkauskaitės kūrinių stilistikai. Autobiografinių bruožų turinčioje apysakoje „Sename dvare“, sukurtoje 1916–1922 m., gausu ir realių, su muzika susijusių vaizdų: „Kaip puikiai, kaip puikiai groja mamatė! Pagros ką nors liūdna – ir ašaros nejučiomis ima riedėti iš akių, o širdį taip skauda. Pagros linksmai – ir ima noras šokti ir juoktis. Ir kaip ji myli muziką – ji viską užmiršta begrodama. Juk neseniai, kai tėvelio nebuvo namie ir niekas nepertraukė, mamatė grojo ir grojo be galo. Sutemus užžiebiau žvakes ant pianino, ir ji pradėjo groti iš natų, kol žvakės pasibaigė, o pro langus ėmė žiūrėti aušra“ ( Šatrijos Ragana. „Aukso sapnas“. Prozos rinktinė. „Sename dvare“. Vilnius, 2008 m.).