Poeto, literatūros kritiko, vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) kolekcijoje saugomas jo, tuo metu dar studento, egzistencinės filosofijos seminaro konspektų sąsiuvinis. Pirmiausia universitete H. Nagys pradėjo studijuoti architektūrą, vėliau perėjo į germanistiką, lituanistiką ir meno istoriją. Jaunas studentas su didžiausiu susidomėjimu lankė ir privatų dėstytojo Juozo Girniaus filosofijos seminarą, kuris vykdavo universitete ir jo bute, Žaliakalnyje. J. Girniaus dėka poetui atsivėrė S. Kierkegaardo, K. Jasperso, M. Heideggerio filosofijos paslaptys, pakeitusios jaunuolio mąstymą ir pasaulėžiūrą.

Pasklaidykime šio sąsiuvinio puslapius. Pirmuose lapuose įrašyta: „Rašiniai apie literatūrą“, kitame – „Lyrinis lietuvių poetinės kūrybos charakteris“ (bendras moksl. darbo metodikos seminaras (lekt. J. Girnius)“. Sąsiuvinyje pirmas įrašas datuojamas 1942 m. balandžio 17 d. Čia surašyti tekstai apie „Lietuvių liaudies dainas“; „F. Holderliną“ (vokiečių kalba); „Maironio asmeninę poeziją“. Dėmesį patraukia ir Alinos Pajaujytės referato „Tikėjimo ir moralės antinomija Soren Kierkegaardo filosofijoje“ analizė. H. Nagys ne tik aptarė, bet ir parašė referato koreferatą. Pasiremdamas Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojų filosofija, pažėrė pluoštą minčių apie moralės ir tikėjimo sąsajas. Paskutiniuose puslapiuose įrašytos pastabos vokiečių kalba apie lietuvių dailę (M. K. Čiurlionį, K. Sklėrių, V. Petravičių ir kt.).

J. Girniaus paskaitos paliko neabejotinai ryškų pėdsaką H. Nagio sąmonėje. Jis rašė: „Egzistencialistinė filosofija, bent man, buvo artima ir perprantama, bet, svarbiausia, ji privertė angažuotis ir gyvenime, ir poezijoje“.

Poeto, eseisto, vertėjo Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiai ypatingi. M. Martinaitis pirmiausia užsirašydavo eilėraščius ranka, tada ranka juos taisydavo. Ilgai jaukinosi ir galų gale prisijaukino kompiuterį, bet rašymas ranka poetui vis tiek išliko pats mieliausias. Juokaudamas M. Martinaitis savo rankraščius vadindavo rankdarbiais. Labai daug rankraščių jis sudegino židinyje, šį tą išgelbėjo žmona Gražina.

M. Martinaitis paprastai rašydavo kitoje jau kažkur naudoto lapo pusėje. Buvo labai taupus, jam rūpėjo ekologija. Poetas yra rašęs didelio formato sąsiuviniuose, bloknotuose. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas didelis, rudas, dermatino viršeliais sąsiuvinis – jame daug rašyta ir taisyta paprastu pieštuku. Pieštukas išblukęs, sunku įžiūrėti, perskaityti…

Mokykloje M. Martinaitis išmoko dailiai rašyti, vėliau rašysena keitėsi. Jis mėgdavo primarginti puslapius nuo krašto iki krašto, todėl jau ir taip savita rašysena gana sunkiai įskaitoma.

Poetas M. Martinaitis ir pats apie savo rašymą daug yra pasakojęs: „O iš tikrųjų aš nesėdžiu dienų dienas grandinėmis prisirakinęs prie rašomojo stalo, rašau tik tada, kada „užeina“. Tik nesu nustatęs, kada tai darau, ar esant pilnačiai, ar naktį, ar dieną, ar per kačių „morčių“, kai klausausi tokių skausmingų balsų, kurie primena mano jaunystės brendimo kančias. Galiu tik pasakyt, kad eilėraštis mane užklumpa netikėtai, ir niekad prie stalo, prie kompiuterio. Tada aš nieko negirdžiu, jokios muzikos, jokio angelų balso, tikriausiai neatrodau pamišęs, susivėlęs, nieko nematantis“ (iš 2012 m. interviu, poetą kalbina Ramūnas Gerbutavičius).

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma balta šilkinė rašytojos, visuomenės veikėjos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) skarelė mena jos pomėgį ryšėti šį aksesuarą. Dažniausiai skarele apsigaubdavo ir fotografuodamasi, prie puošnesnių palaidinių ar suknelių, todėl atvaizdų, kur pamatytume klasikę be skarelės, išliko nedaug. Įmantrių skrybėlaičių, kokias savo kolekcijose turėjo XIX a. pab. – XX a. pr. bajoraitės – o juk ir rašytoja buvo bajoriškos kilmės!, – taip pat nenešiojo. Skarelių turėjo daug – paprastesnių, įmantresnių, puošnesnių. Labiausiai jai prie širdies buvo languotos.

Pristatome vieną Žemaitės ryšėtų skarelių – puošnią, su kraštuose baltu šilku išaustomis gėlėmis ir ornamentais, nors jau paveiktą laiko (2005 m. ji buvo restauruota). Spėjama, kad ji pirkta rašytojai viešint Amerikoje (1916–1921).

Vis dėlto – kodėl skarelė, o ne skrybėlaitė? 1865 m. ištekėjusi už buvusio baudžiauninko Lauryno Žymanto, rašytoja perėjo į valstiečių luomą ir nesibaidė nei jų darbų, nei papročių, aprangos. Augindama gausią šeimą, sunkiai dirbo – nebuvo laiko, o ir noro vaikytis madų. Rašytoja apranga nenorėjo išsiskirti iš kitų valstiečių – dažniausiai vilkėdavo ilgą naminį sijoną, palaidinę ir skarelę. Kai kuriuos drabužius pasisiūdavo pati. Vėliau, jau gyvendama Vilniuje ir dirbdama „Lietuvos žinių“ redakcijoje, Žemaitė irgi nepakeitė savo aprangos stiliaus.

Aleksandra Bulotienė, kuri globojo Žemaitę Vilniuje ir drauge su ja eidavo į teatrą bei pobūvius, išgirsdavo iš miesto ponių ne vieną pašiepiančią repliką dėl tos skarelės. A. Bulotienė pasakojo, kad rašytoja mėgo aiškias, ryškias drabužių spalvas ir „nė vienos valandikės nesutikdavo pabūti be margos skarelės ant galvos, surištos po smakru paprastu kaimišku mazgu. Gyvenime tai kartais iššaukdavo juokų ir nesusipratimų“. Nors A. Bulotienę ir Žemaitę skyrė didelis amžiaus skirtumas, tačiau dėl rašytojos jaunatviško ir linksmo būdo jos rasdavo bendrą kalbą. Jaunoji rašytojos bičiulė teigė, kad „paprastos kaimietės išvaizda dengė nepaprastą, gausiai apdovanotą asmenį, kuriame buvo kažkoks neišsemiamas energijos ir gyvenimo jėgų šaltinis“.

Rašytoja, mokslininkė, vertėja Birutė Baltrušaitytė (1940–1996) eilėraščius pradėjo rašyti dar mokykloje, publikavo savo kūrybą „Moksleivyje“. Jame atsidūrė ir Vyžuonų vidurinės mokyklos mokinio Antano Masionio eilėraščiai. B. Baltrušaitytei patiko šie tekstai, ji parašė Antanui laišką. Susitiko dvi talentingos asmenybės. Abu studijavo Vilniaus universitete, baigę tris kursus sukūrė šeimą.

Rašytoja labai mylėjo savo vyrą, su juo susilaukė dviejų dukrų. Ypatinga jų vestuvių dienos atmosfera išsaugota nuotraukose – kokia laiminga ir švytinti B. Baltrušaitytė buvo tą 1964 m. liepą! Vienoje nuotraukų jaunieji pozuoja su šventės svečiais, tarp jų – rašytojas Bronius Radzevičius. Jis buvo geras A. Masionio bičiulis, abu mokėsi Vyžuonų vidurinėje mokykloje. Vėliau bičiulio vestuvių dienos grožį B. Radzevičius atskleidžia apsakyme „Begalinis dienos skaidrumas“: „Jauni vyrai, atvažiavę iš didesnio miesto nei šis, sustoja ratu ir užtraukia dainą. Rankos ant pečių, galvos atmestos, melodija neša į kitą laiką, į tolybes, nors jie ir pasilieka čia, už žiedlapiais nuberto stalo. Švelnūs vėjo gūsiai plaiksto baltą jaunamartės drabužį, jos veidai įkaitę, akys spindi, kiek virpančiais pirštais ji vis taiso nuometą. Guvi padykėlė, ji ir dabar, rodos, vos laikosi neiškrėtus kokios išdaigos. Pakiliai iškilmingas veidas jaunojo. Rodos, jis nė nepastebi, kaip glaustosi prie jo jaunutė žmona: sieloje skaidrios tolumos…“

Deja, šeimyninė laimė tetruko dešimtmetį. 1974 m. B. Baltrušaitytė palaidojo vyrą Vyžuonų kapinėse. Kiekvienais metais važiuodavo lankyti jo kapo, vilkėjo gedulingus drabužius.

B. Baltrušaitytė-Masionienė sielvartą įstengė paversti kūryba: pirmasis jos eilėraščių rinkinys „Žolynų prieglaudoj“ pasirodė 1980 m. Vėliau išleido dar keturias poezijos knygas, apysakų ir apsakymų rinkinį „Lieptai“, apysakų knygas „Sugrįžimai“, „Po Žalgirio kautynių“. Rašytoja leido ir mokslinius veikalus, literatūros kritikos tekstus, vertė prozos ir poezijos kūrinius.

Rašytojas ir vertėjas Viktoras Katilius parengė unikalų leidinį, tapusį vertinga Maironio lietuvių literatūros muziejaus vertybe. Tai poetės, vertėjos Karolinos Praniauskaitės (1828–1859) kūrybos vertimai ir jos pačios verstos poemos „Žalčio motė“ perrašyto teksto rankraštis (datuojamas 1973–1974 m.) su kapo Utenoje piešiniu. Šis leidinys atspindinti žemaičių žemės poetės, lietuviškąja Sapfo, Deotyma vadintos, rašytojos kūrybą.

K. Praniauskaitė kūrė jausmingas eiles, rėmėsi klasikine įvaizdžių sistema. Nors gyveno toli nuo kultūros centrų, atkampiose Kauno gubernijos vietose, poetė sekė literatūrinį gyvenimą. Jos kūrybinį palikimą sudaro eilėraščių rinkinys lenkų kalba „Dainelės“ (1858), eiliuotas pasakojimas „Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“ (1856) ir J. I. Kraševskio „Vitolio raudos“ ištraukos „Žalčio motė“ vertimas į lietuvių kalbą (1859).

Nepublikuotame K. Praniauskaitės poezijos vertimo rankraštyje gausu išnašų-komentarų, kuriuose V. Katilius poetės kūrybą susieja su platesniu kontekstu, interpretuoja atskirus eilėraščius. Siekdamas priartinti eilėraščių vertimą prie K. Praniauskaitės kalbinės jausenos, V. Katilius, tekste palieka nemažai slavizmų („kvietkai“, „skarbai“, „viera“, „aniolai“, „fijolka“, „strielčius“ ir kt.), daug kur renkasi daiktavardį „motė“. Rankraštinėje knygoje V. Katilius pateikia vertingų literatūrologinių komentarų. Pateikiama originali prielaida, kad eilėraščiai „Mazurka“ ir „Krakaviakas“ yra ne poetinė improvizacija ar imitacija, o greičiausiai lenkų autorių kūrinių perdirbiniai. Hipotetiškai aptariamas K. Praniauskaitės ir Dionizo Poškos (1746–1830) giminystės ryšys. Konstatuojama, kad K. Praniauskaitė buvo gerai susipažinusi su lenkų literatūroje gyvavusia trenų (eilėraščių tipas) tradicija, ištakomis siekiančia Horacijų, Ovidijų ir Katulą.

Atskirą K. Praniauskaitės eilėraščių grupę sudaro kūriniai-akrostichai ir tokie, kurių pavadinimuose ar dedikacijose nurodomi įvairių asmenų inicialai. Toks kūrinių priskyrimo asmenims būdas – gana populiari XIX a. poezijos tendencija. V. Katiliaus nuomone, „inicialai tegali būti išaiškinti turint po ranka detalų (bent jau Telšių pavieto) gyventojų, dvarelių, kiemų išsidėstymą“.

Rankraštinės knygos pabaigoje V. Katilius pateikia glaustą lyginamąją K. Praniauskaitės ir poeto Antano Klemento kūrinių leksikos analizę: aptariami dažniau pasitaikantys skoliniai, tarmybės, išryškinamas žodžių darybos savitumas.

Prozininkas, dramaturgas, eseistas Romualdas Granauskas (1939–2014) – tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizdavęs žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį, atskleidęs agrarinės kultūros esmę, užčiuopęs giliausias jos šaknis. Jo kūryba nuspalvinta žemaitišku koloritu, dažnai rašytojas net vadinamas nykstančios senosios Žemaitijos kultūros metraštininku.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas R. Granausko apsakymo „Peteliškė saulėlydy“ juodraštis. Rašyta ranka, juodu tušinuku. Iš viso autoriaus prirašyta 50 lapų iš vienos pusės. Pirmojo lapo viršuje nurodyta autoriaus pavardė, pavadinimas „Dvi baltos peteliškės“ nubrauktas, virš jo užrašytas naujas „Peteliškė saulėlydy“. Tekste daug taisymų, pabaigoje nurodyta data „1994 rugpjūtis“.

Pirmą kartą šis apsakymas, tik kitu pavadinimu – „Su peteliške ant lūpų“, išspausdintas literatūros žurnale „Metai“ (1994 m. Nr. 12), vėliau publikuotas apsakymų rinktinėje „Su peteliške ant lūpų“ (Vilnius, 2000 m.).

Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, „Apsakyme „Su peteliške ant lūpų“ keturiasdešimtmetis vyriškis susiduria su iki tol nepažintu transcendentiniu pasauliu, egzistuojančiu jo pašonėje: tėvas per sapną praneša apie savo mirtį, tuščiame užmiesčio name skamba dainos skiemenys ir maldos žodžiai, staiga iš niekur atsiranda peteliškės. Mirtis vaikšto ir veikia tarp gyvųjų kaip svarbiausias personažas“ (Jūratė Sprindytė, iš knygos „R. Granauskas. „Su peteliške ant lūpų“, Vilnius, 2000 m., p. 8).

Už šį apsakymą 1994 m. R. Granauskas apdovanotas Antano Vaičiulaičio literatūrine premija, skiriama kas dveji metai už geriausią apsakymą, išspausdintą „Metų“ žurnale“.

R. Granauskas rašė ir leido knygas iki pat gyvenimo pabaigos, jo kūryba sulaukė didžiulio pripažinimo. Anot rašytojo, „visos tos knygos – aš. Kadangi daugiau rašiau nei nerašiau, tai lyg ir antru gyvenimu tapo. Net svarbesniu už pirmąjį“.

Rašytojo karjerą vyskupas, švietėjas Motiejus Valančius (1801–1875) pradėjo istorijos veikalu „Žemaičių vyskupystė“, kurį, pasak paties autoriaus, „dviejuose tomuose parašiau, dar seminarijos Rektoriumi būdamas. Išspausdinau 1500 egzempliorių 1848 m.“

Intensyviausiai prie „Žemaičių vyskupystės“ rašytojas dirbo 1845–1847 m. M. Valančiui tapus Varnių seminarijos rektoriumi, atsivėrė plačios galimybės naudotis Žemaičių vyskupijos ir Varnių kapitulos archyvais. Tačiau bažnytiniai archyvai ne vieninteliai šaltiniai Žemaitijos istorijai atskleisti, istorikas M. Valančius knygoje iš viso remiasi 36 spausdintais veikalais ir 13 archyvų bei rankraščių. Tai rodo autoriaus erudiciją ir norą kuo detaliau ir išsamiau aprašyti pasirinktą faktą ar įvykį. Daugelis istorikų, recenzuodami „Žemaičių vyskupystę“, pabrėžia M. Valančiaus objektyvumą – pavyzdžiui, rašydamas apie Lietuvos krikštą, autorius 26 paragrafą pavadina „Žemaičiai per nenorą krikštijasi“, nors tas faktas nėra parankus katalikų bažnyčiai. Ištikimas tiesai M. Valančius nenutyli dvasininkų vaidų, raganų bei burtininkų deginimo, nešališkai aprašo priemones, kurių katalikų bažnyčia ėmėsi prieš protestantizmo plitimą.

Vyskupas M. Valančius aprašo ir pasaulietinius dalykus: XV–XIX a. švietimo įstaigas („Apšvietimas Žemaičių vyskupystės“, „Mokslinyčios“), miestelių istorijas, pažymi žemaičių moralinius bruožus („Elgimos žemaičių“). Literatūros istorijai ir bibliografijai svarbus antro tomo skyrius „Mokyti lietos [valstybės] vyrai“, kuriame apibūdinami lietuvių literatūros ir raštijos darbininkai. Nedideliame kelių lapų skyriuje M. Valančius pirmasis lietuvių kalba išspausdino trumpas Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Stanislovo Čerskio, Pranciškaus Šrubauskio, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biografijas, taip pat pamini Petrą Roizijų, Motiejų Strijkovskį, Kalikstą Kasakauskį ir jo lietuvių kalbos gramatiką, Simono Groso žemaičių kalbos gramatiką (1835 m.). Ypač vertingas M. Valančiaus sudarytas botaniko J. A. Pabrėžos rankraštinių darbų sąrašas, nes dalis dingusių rankraščių dabar žinomi tik iš šios apžvalgos.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje M. Valančiaus kolekcijoje saugomi keli „Žemaičių vyskupystės“ pirmojo, 1848 m., leidimo egzemplioriai. Ypač vertingas vienas – labai geros būklės, įrištas į rusvos odos viršelius, puoštus ornamentiniais aukso spalvos įspaudais, su žalvarine sagtimi.