Gargždų krašto muziejus

Tarpukaris neatsiejamas nuo Mykolo Vaitkaus (1883–1973). Rašytojas, spaudos darbuotojas, kunigas buvo aktyvus kultūrinio, visuomeninio gyvenimo dalyvis. M. Vaitkaus pažinčių galerija plati ir spalvinga: dvasininkai, mokslo ir meno pasaulio žmonės, politikai, visuomenininkai, aktoriai, žurnalistai.

Ypatingi ryšiai jį siejo su poetu Jonu Mačiuliu-Maironiu bei jo giminaičiais. Kartu su Maironiu ir jo sūnėnų bei dukterėčių šeimomis švęsdavo šv. Velykas, Kalėdas, keliaudavo į Panemunę, iškylavo Birštone bei Palangoje. Ypač glaudžiai M. Vaitkus bendravo su vyriausiu Maironio sūnėnu Finansų departamento ministru Mikalojumi Lipčiumi ir jo žmona Marija, operos soliste. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi M. Vaitkaus laiškai, rašyti M. ir M. Lipčiams. Juose atsiveria M. Vaitkaus pomėgių spektras bei nuosekliai aprašomos Laikinosios sostinės kultūrinio gyvenimo detalės: „Dabar rašysiu apie meną. Šiandien buvau „Romeo ir Džuljetos“ generalinėje repeticijoj. Pasirodė, jog bus įdomi ir miela opera. Man ji ypač artima, kadangi ją verčiau. Neseniai mačiau „Cavalleria Rusticana“; muzika man pasirodė graži; gražiai dainavo ir neblogai vaidino Kutkauskas, neblogai vaidino ir dainavo Bieliūnas ir Vencevičaitė; silpnai vaidino Vaičkienė; Grigaitienė šiaip taip vaidino, tik ne dainavo, o rėkė. <…> Aš šiais metais žadu parengti du didelius dalykus: vieną istorinę apysaką „Tvanas“ ir vieną didelę dramą „Amazoniadą“. Turiu beveik pabaigęs vieną didelį eiliuotą romaną ir dvi mažesnes dramas visai pabaigtas (už vieną gavau antrąją premiją Blaivybės konkurse)“ (Kaunas, 1925 m. vasario 9 d.). Iš laiškų matyti, kad M. Vaitkaus rašymo stilius yra paprastas ir nuoširdus.

M. Vaitkus dalyvavo Lipčių sūnaus krikštynų šventėje. Šioje 1938 m. darytoje nuotraukoje užfiksuoti (iš kairės) Rapolas Aukštuolis (krikštatėvis), Juozas Gečius, M. Vaitkus, Maironio sesuo Marcelė Mačiulytė, M. Lipčienė su kūdikiu Algimantu, Julija Lipčiūtė-Gečienė, M. Lipčius, Aliodija Trečiokienė (krikštamotė) ir Aldona Lipčiūtė.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomą žemaičių vyskupo, grožinės ir vaikų literatūros pradininko, istoriko, švietėjo, blaivybės sąjūdžio iniciatoriaus, nelegaliosios lietuviškos spaudos organizatoriaus Motiejaus Valančiaus (1801–1875) kolekciją sudaro knygos, rankraščiai, laiškai, fotografijos, memorialiniai daiktai, dailės kūriniai, spaudiniai. Kolekcija pradėta kaupti 1952 m. Dalį memorialinių daiktų, fotografijų, knygų dovanojo Stefanija Gruzdytė-Graurokienė – M. Valančiaus sesers Petronėlės vaikaitė. Vertingiausi kolekcijos eksponatai – M. Valančiaus laiškai su originaliu jo parašu, originalios portretinės fotografijos ir pirmieji M. Valančiaus knygų leidimai, memorialiniai daiktai.

Vienas išskirtinesnių M. Valančiaus daiktų – puošnus darbo stalas-sekreteras. Sekreteras, kaip baldas, susiformavo apie XVIII a. Tai vienas universaliausių baldų – knygų spinta ir rašomasis stalas viename, – todėl tinka mažoms interjero erdvėms. Senovėje šie stalai buvo privalomas darbo kambario akcentas kiekvienuose aristokratų namuose. Sekretero stalčiuose buvo priimta laikyti svarbius dokumentus, testamentus, laiškus. Šie rašomieji stalai labiausiai dera klasikinio stiliaus interjere.

M. Valančiaus sekreteras pagamintas iš rusvos spalvos medžio, matyt, beržo. Baldas dviejų dalių, šiek tiek pakeltas ant keturių lenktų ir juodai dažytų kojyčių. Apatinėje dalyje yra dviejų durų spintelė su viena lentyna viduje. Viršutinėje sekretero dalyje yra nedideli stalčiukai – trys kairėje, trys dešinėje pusėje. Viduryje tarp jų – niša. Žemiau yra lentynėlė, ant kurios galima padėti knygas ar net rašyti. Tarp apatinės ir viršutinės dalių paslėpta lenta, kurią ištraukę turime rašomąjį stalą.

Vinco Mykolaičio-Putino gimtoji sodyba-muziejus

Senoje nuotraukoje matome rašytoją, literatūros kritiką, būsimą profesorių Vincą Mykolaitį-Putiną (1893–1967) su studijų draugėmis. Iš kairės sėdi Marija Andziulytė, V. Mykolaitis, Ona Petrauskaitė, Emilija Ramanauskaitė ir Uršulė Urniežiūtė.

1917 m. prieš pat spalio revoliuciją V. Mykolaitis-Putinas gavo Amerikos tautos fondo stipendiją ir išvyko studijuoti į Fribūro universitetą Šveicarijoje. Kodėl išvyko su merginomis? Pirmojo pasaulinio karo metais valstybė jaunų vyrų neišleisdavo, tiktai kunigus ir merginas. V. Mykolaitis-Putinas merginas, tuomet studijavusias Sankt Peterburge, pats pakvietė vykti, nes buvo skirta keletas stipendijų. Išlikę Marijos Andziulytės prisiminimai, kaip pas ją į bendrabutį Sankt Peterburge atėjo simpatiškas, bet nedrąsus kunigas ir pasiūlė vykti į Šveicariją studijuoti. Nors vyko karas, bet M. Andziulytė su džiaugsmu išvyko.

Kelionė užtruko – vokiečiai atsisakė praleisti per savo teritoriją, tad teko laukti Švedijoje, Stokholme – čia pragyveno beveik 4 mėnesius. Ten jaunuoliai susidraugavo su Juozu Tumu-Vaižgantu, atvykusiu iš Danijos.

Kelionėje ištisas dienas jaunuoliai būdavo kartu. Paskaitydavo savo kūrybos, pasakodavo apie operą, nes labai žavėjosi muzika, mėgo keliauti. „Pažinau Putiną kaip labai taurų, paprastą, nuoširdų ir kuklų žmogų. Nei sykio neišgirdome iš jo lūpų kokio nors ciniško ar vulgaraus posakio, dviprasmiškų užuominų. Jis buvo visuomet draugiškas, korektiškas su visomis lygiai. Nebuvo nei su viena iš mūsų kokio nors flirto. Jis mums buvo draugas Vincas, o mes jam buvome draugės Onutė, Marytė, Emilija, Uršulė. Ir mes visos jį labai mylėjome, gerbėme ir vertinome“, – prisiminė Uršulė Urniežiūtė. Visi kartu kentė nepriteklių, beveik badavo, kol 1918 m. vasario viduryje pasiekė kelionės tikslą – Fribūrą.

Fribūro universitete paskaitos buvo skaitomos vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbomis. Jaunoms lietuvaitėms buvo nelengva, pavyzdžiui, Emilija Ramanauskaitė studijų nebaigė, o grįžo į Lietuvą ir įstojo į vienuolyną. Kitoms pavyko baigti studijas. Marija Andziulytė (vėliau Ruginienė) tapo pirmąja istorijos mokslų daktare Lietuvoje, Ona Petrauskaitė (vėliau Krikščiūnienė) ir Uršulė Urniežiūtė (vėliau Starkuvienė) – pedagogėmis.

Jono Basanavičiaus gimtinė

Jonas Basanavičius (1851–1927) – istorikas, etnologas, tautosakininkas, publicistas, pirmasis „Aušros“ redaktorius, Vasario 16-osios akto signataras, žymus lietuvių tautinio judėjimo veikėjas. Meilę Lietuvai ir domėjimąsi gimtojo krašto istorija J. Basanavičius išsiugdė dar vaikystėje. Paskelbė apie 40 istorijos, etnografijos, mitologijos, folkloristikos, medicinos, kalbos studijų. Sudarė ir išleido tautosakos rinkinius „Lietuviškos pasakos“, „Lietuviškos pasakos įvairios“, „Ožkabalių dainos“, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ ir kt. Daug jo knygų saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Lietuvą valdant carinei Rusijai, kai buvo draudžiama lietuviško žodžio ir spaudos laisvė, J. Basanavičius, kaip ir kiti ano meto inteligentai, negalėjo studijuoti ir dirbti Lietuvoje. Todėl istoriją ir mediciną studijavo Maskvoje, vėliau gyveno ir dirbo gydytoju Bulgarijoje, Čekijoje. Būtent Prahoje J. Basanavičiui gimė idėja leisti pirmąjį lietuvišką laikraštį „Aušra“.

„Aušra“ – pirmasis laikraštis, skirtas Didžiajai Lietuvai, bet dėl spaudos draudimo leistas Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje ir Ragainėje) 1883–1886 m. Laikraščio tikslas – žadinti tautinį sąmoningumą, aktualizuoti tautos praeities įvykius, reiškinius, aplinkybes, todėl jame skelbti straipsniai, apimantys visuomenines, politines, literatūrines temas. Pirmojo numerio pratarmės pradžioje pateiktas romėnų posakis: „Homines historiarum ignari sunt pueri“ („Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai“). Tuo posakiu leidėjai vadovavosi visą laiką.

Įdomus su šiuo laikraščiu susijęs leidinys, saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje, tai knyga „Dvidešimtmetinės „Auszros“ sukaktuvės“. Leidinį sudaro J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, M. Jankaus ir keleto kitų, nepasirašiusių autorių, straipsniai, nagrinėjantys šį laikraštį. Viršelyje nurodyta, kad perspausdinta iš „Varpo“ Nr. 3, išleista Tilžėje, 1903 m.

1904 m., panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, J. Basanavičius grįžo į Lietuvą ir 1905 m. jau pirmininkavo Didžiajam Vilniaus Seimui. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujant J. Basanavičiui, pasirašė dokumentą, skelbiantį, kad atkuriama Lietuvos valstybė. Iki pat gyvenimo pabaigos J. Basanavičius dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje: kūrė Istorijos ir etnografijos muziejų, vadovavo Lietuvių mokslo draugijai, buvo Lietuvių nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininku, iki 1924 m. dirbo Vilniaus gimnazijos gydytoju. J. Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d.

Kazio Borutos muziejus

Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugomas poeto, eseisto Jono Aisčio (1904–1973) rašiklis, kurį atsidėkodamas už surengtą kūrybos vakarą padovanojo poetui Kaziui Bradūnui.

J. Aisčiui skirtas kūrybos vakaras – jo poezijos rečitalis – įvyko 1968 m. lapkričio 2 d. Čikagoje, Jaunimo centro didžiojoje salėje. Vakaro organizatoriai – ateitininkų meno draugija ir studentų korporacija „Šatrija“.

Apie būsimą vakarą J. Aistis 1968 m. rugsėjo 3 d. K. Bradūnui rašė: „Norėčiau pridėti trigrašį ir dėl vakaro. Jei jau turėjote kokių planų, tai dėl manęs nekeiskite. Man tiktai atrodo, kad gal pradžioje reikėtų kokio kad ir penkių minučių atidarymo – įvado, kurį galėtum gal ir Sveikas improvizuoti, o jei pats nenorėtum, gal tada koks Babrauskas sutiktų. To tai lyg reikėtų, nes vakaras būtų nei karvė be ragų. Išeit rodytis keturis kartus, gal būtų kiek ir per daug. Ar negalima būtų tai padaryti šitaip: įvadėlis, Aistis (30 min.), Bičkienė, Aistis (30 min.), pertrauka, 10 min. II d. Bičkienė, Aistis (30). Savo skaitymą pamarginčiau aiškinimais-komentarais, kurie gali kartais būti įdomūs net specialistui, vis dėl to tai apie keturiasdešimt metų poetinės praktikos“.

J. Aisčio kolekcijoje saugoma rečitalio programa, kurioje numatyta, kad renginį įvadiniu žodžiu pradeda poetas K. Bradūnas, savo poeziją skaito J. Aistis, dainuoja solistė Prudencija Bičkienė, akomponuoja Alvydas Vasaitis, violančelės partiją atlieka Petras Armonas. Vakarą baigė „Šatrijos“ draugijos pirmininkė Julija Švabaitė-Gylienė – ji tarė „užbaigos žodį“.

K. Bradūno kolekcijoje saugomas J. Aisčio parkeris, apie kurio atsiradimą rankraštyje byloja pats K. Bradūnas: „Poeto Jono Aisčio parkeris, daug metų jo naudotas, padovanotas Kaziui Bradūnui po Jono Aisčio akistatinio jo poezijos autorinio rečitalio, rengto ateitininkų meno draugijos „Šatrijos“ Čikagos Jaunimo centre…“. Ši dovana liudija dviejų poetų kūrybą, draugystę ir dėkingumą.

Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Maironio lietuvių literatūros muziejuje rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus (1935–2020) kolekcijoje saugomi daugiau kaip 25 laiškai, skirti poetui Viktorui Aleknai (1915–2008). Laiškuose E. Ignatavičius atvirai išsako tuometinius jausmus, išgyvenimus, prisirišimus ir nuogąstavimus: „Gal tas mūsų triūsas ir nebus niekam reikalingas, tačiau reikia jo mūsų iliuzijai patenkinti, suteikti šiokią tokią prasmę savo gyvenimui“ (1986).

E. Ignatavičius labai vertino draugystę su V. Alekna, viename laiškų rašė: „Atleiskit, kad ryžtuosi kreiptis vardu, be jokių giminystės titulų <…>, kad aš rašau kaip ir savo bendraamžiui, vienminčiui, panašiai jaučiančiam ir priimančiam šį pasaulį, dovanotą mūsų trumpai kelionei“ (1986). Sakoma, jog rašymas kaip savotiška kelionė po savo sielos gelmes, o E. Ignatavičius kūryboje dažnai pasitelkdavo kelionių motyvą, be to, dažnai keliaudavo ir pats – tiek po Lietuvą, lankydavo įvairius miestus ir kaimelius, tiek ir į užsienį. Autentiški autoriaus prisiminimai apie keliones nugula 1985–1987 m. siųstuose laiškuose. „Trylika išvykų iš Vilniaus per metus, tai jau per daug“, – rašo E. Ignatavičius 1986 m. lapkritį V. Aleknai. Autorius aprašo kelionę po Vidurinę Aziją – dalinasi kelionės įspūdžiais iš Samarkando bei Bucharo, kur praleido aštuonias dienas: „Kelionė buvo labai varginanti, daugiau keliavome, negu gėrėjomės azijietiškos kultūros palikimu“.

Dažnai rašytojas keliaudavo į Niūronis: „Ten, pasirodo, aš geriausiai jaučiuosi“. Lankė Klangius, Kauną, Vadžgirį, Druskininkus. Į Nidą važiuodavo ieškoti ramybės ir įkvėpimo: „Buvau nuvykęs porai savaičių padirbėti. Ten sąlygos labai geros – absoliuti ramybė <…>, sėdėk ir rašyk. Tikras kapucinų vienuolynas“.

Laiškuose jis skirdavo vietos aprašyti ir savo kūrybos rūpesčius, viltis bei nuoskaudas: „Niekur nedirbu ir tikiuosi, kad užsikabinsiu, galėsiu verstis iš plunksnos“ (1985); „Kaip matote, vanoja mano filmą, teisėtai ir neteisėtai. Žinau, kad ne šedevras, scenarijaus beliko tik kelinta dalis, bet ne toks jau blogas, kad sumalti į miltus“ (1986). Autorius kūrė meniškai įtaigius kūrinius, vylėsi, jog jo vardas išliks, o, svarbiausia, tikėjo, kad kūryba – „vienintelė išeitis iš aklavietės“ (1985). Tarsi iš dienoraščio išplėšti lapai, rašytojo laiškai atskleidžia visus jo išgyvenimus, nuotaikas ir kylančius klausimus apie pasaulį ir žmogų, patirtas netektis ir nuoskaudas. Kupini prasmės, nuoširdūs ir jautrūs laiškai padeda pažinti E. Ignatavičių.

Vilkaviškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Poetė, lituanistė Nijolė Miliauskaitė (1950–2002) turėjo savitą aprangos stilių – segėjo raukiniuotus ilgus sijonus, vilkėjo siuvinėtas palaidines, galvą apsigobdavo geltona šilko skara su kutais. Ji mėgo moteriškas smulkmenas, kuklius drabužius visada paįvairindavo kokiu nors originaliu akcentu. Vienas tokių papuošalų – keistas kišeninis laikrodis, kurį jaunystėje nešiodavo pasikabinusi ant kaklo. Parištas aksominiu dirželiu, sustojęs, senas, be rodyklių, jis keldavo sustabdyto laiko asociacijas.

N. Miliauskaitės literatūros mokytoja Liuda Viliūnienė pasakojo: „Būdavo, atvažiuoja Nijolė jau pirmakursė, išsinėrus iš savo rudos uniformos, pasikabinusi tokį laikrodį išnarstytą, ilgu sijonu, su tokia skara čigoniška. Tai buvo kaip protesto ženklas prieš tą pilkumą, kuris neleidžia išsilaisvint, sparnelius ištiest“ (L. Viliūnienės atsiminimai iš knygos „Juodvarniais išlėkė žodžiai“, Vilnius, 2011, p. 14). Šis laikrodis – tai senelio Vinco Palioko palikimas. Į Maironio lietuvių literatūros muziejų poetės brangintas daiktas pateko sesers Benitos Miliauskaitės dėka.

Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešoji biblioteka

Žurnalisto, vertėjo Valentino Gustainio (1896–1971) kolekcijoje saugomas prašymo TSRS Aukščiausiajam Teismui nuorašas. Prašymas rašytas 1966 m. spalio 24 d. rusų kalba. Tuo metu jo autorius, 1956 m. grįžęs iš tremties, gyveno pas seserį Griškabūdyje, Šakių rajone.

V. Gustainis, vienas profesionaliosios žurnalistikos pradininkų, studijavęs Heidelbergo ir Sorbonos universitetuose, 1941 m. birželio 14 d. Seredžiuje suimtas ir su šeima ištremtas į Altajaus kraštą.

Prašyme Aukščiausiajam Teismui atspindimi V. Gustainio tremties ir kalinimo etapai, siekis būti reabilituotam, išdėstomos šeiminės aplinkybės. 1945 m. kovą Bijsko mieste (Altajaus krašte) žurnalistas sulaukė papildomų kaltinimų dėl antisovietinės veiklos. Tuo pagrindu nuspręsta jį kalinti Valstybės saugumo liaudies komisariato vidiniame kalėjime, Barnaulo mieste. Bijske V. Gustainis buvo tardomas, jam grasinta, kad, jei nepripažins vykdytos antisovietinės veiklos, bus teisiamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 58 straipsnį. Žurnalistui buvo inkriminuojama veikla pagal 10 punktą „Antisovietinė ar kontrrevoliucinė agitacija ir propaganda (tokio pobūdžio literatūros leidyba ir laikymas)“. Tardymų išvargintas V. Gustainis, suvokdamas neigimo beprasmiškumą, sutiko pasirašyti apklausos protokolą jo net neskaitęs. Taigi prašymo parašymo metu minėtas BPK straipsnis jau buvo netekęs galios, todėl 1966 m. buvo visos prielaidos nustatyti faktą, kad nusikaltimo sudėties nėra ir siekti reabilitacijos.

Bijske vykusios apklausos metu tardytojas Filimonovas V. Gustainį supažindino su byloje esančiu paliudijimu, pagal kurį V. Gustainis į tarybinio ūkio darbuotojo klausimą, kur geriau gyventi, atsakęs, kad geriau buvę Lietuvoje, nes ten buvęs sotus ir apsirengęs, o lageryje – be batų, drabužių ir alkanas. V. Gustainiui buvo priskirtas gyvenimo buržuazinėse šalyse šlovinimas ir darbininkų gyvenimo TSRS šmeižimas. Stalininėje epochoje tai būta rimto kaltinimo. 1946 m. kovo 5 vykusio teismo posėdžio metu V. Gustainiui paskirtas laisvės apribojimas, bausmę atliekant lageryje, iš kurio paleistas 1954 m. pabaigoje. Sibire praleido dar kelerius metus, į Lietuvą grįžo 1956 m.

Marijampolės savivaldybės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka

Motiejaus Gustaičio kolekcijoje saugoma 1926 m. išleista jo monografija apie pedagogą, varpininką Petrą Kriaučiūną (1850–1916). Kaip nurodyta įžanginiame žodyje, knygoje atspindimas P. Kriaučiūno gyvenimo kelias, skelbiami jo raštai ir dokumentai. Ypač pabrėžiamos dvi kultūros veikėjui būdingos savybės – potraukis kalboms (mokėjo 8 kalbas) ir pedagoginis talentas.

Marijampolės gimnazistų P. Kriaučiūnas dėl aukšto ūgio ir skardaus balso buvo pramintas perkūnu. Pagrindinis dėstomas dalykas (be lietuvių, vokiečių ir graikų kalbų) buvo lotynų kalba. Įgytas platus teologinis išsilavinimas (baigė Seinų kunigų seminariją ir Sankt Peterburgo dvasinę akademiją) apėmė ir klasikinių kalbų mokėjimą. Atsisakęs kunigo tarnystės, P. Kriaučiūnas siekė įgyti pasaulietinį aukštojo mokslo cenzą. Varšuvos universitete vienerius metus klausė paskaitų, o nuo 1881 m. buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos lotynų kalbos mokytoju. Sukurdavo įvairiakalbių dainelių, kad mokiniai lengviau įsimintų gramatikos išimtis.

Pedagogo karjera truko neilgai. 1881 m. buvo nužudytas caras Aleksandras II, todėl Marijampolės gimnazijoje pradėta riboti dėl lietuvybės dirbančių mokytojų veikla. P. Kriaučiūnas, kaip vienas aktyviausių veikėjų, buvo priverstas atsisakyti mokytojo pareigų. Tada jo gyvenimas pasuko kiek neįprasta kryptimi – jis tapo Plokščių (Šakių r.) teisėju. 1889 m. susituokė su poeto Petro Armino-Trupinėlio našle Sofija Arminiene. Plokščiuose Kriaučiūnų namai sutraukdavo tarptautinę kultūros bendruomenę, o vaizdingos Nemuno pakrantės svečius žavėjo tarsi „Reino Šveicarija“. Prastėjant sveikatai, atsisakęs gydytojo vietos Šakiuose, Kriaučiūnų namuose apsigyveno V. Kudirka, pasak M. Gustaičio, papildydamas „Lietuvos Parnaso“ gretas. Valstybės tarnautojo šeima, suteikusi prieglobstį V. Kudirkai, atkreipė žandarų dėmesį. V. Kudirkai dar tebesant gyvam, P. Kriaučiūnas buvo priverstas atsisakyti teisėjo vietos ir apsigyventi Marijampolėje.

Paskutiniams gyvenimo metams apibūdinti M. Gustaitis pateikia P. Kriaučiūno laiške minimą posakį „Morituri te salutant“. Pirmojo pasaulinio karo metais su gimnazijos kolektyvu P. Kriaučiūnas evakavosi į Jaroslavlį, iš kur siųsdavo raštus švietimo įgaliotiniui, kad padidintų lietuvių kalbos pamokų skaičių. Pašlijus sveikatai, buvo slaugomas lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjų, taip pat pasitraukusių į Jaroslavlį. Jų pastangomis palaidotas dvigubame (medžio ir cinkuotos skardos) karste, tikintis aplinkybėms pasikeitus perkelti P. Kriaučiūno palaikus į Lietuvą. Deja, šis sumanymas liko nerealizuotas, tiksli kapo vieta nežinoma.

Šakių rajono Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazija

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi du asmeniniai Vinco Kudirkos (1858–1899) daiktai, liudijantys, jog Lietuvos himno autorius buvo ne tik rašytojas, publicistas, leidėjas, bet ir gydytojas. Tai termometras kūno temperatūrai matuoti ir medicinos instrumentas, naudotas stomatologijoje iki XIX a. vidurio. Šįkart pristatome termometrą, pagamintą iš stiklo, su kaučiukiniu futliaru. V. Kudirka jį tikriausiai naudojo ir savo, ir ligonių temperatūrai matuoti. Žinant, kad V. Kudirka rašė ir paskutinėmis gyvenimo dienomis, jau sunkiai sirgdamas, gulėdamas lovoje, galbūt šiuo termometru ir buvo nustatyta kūno temperatūra, kurią dar savo ranka užrašė ant Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ vertimo rankraščio. III dalies rankraštyje daktaro ranka užrašyta: „Lovoje. 5. 09. 99 m. Karščio 40. Dr. V. Kudirka“.

V. Kudirka mediciną studijavo Varšuvos universitete. 1890 m., grįžęs į Lietuvą, bendrosios praktikos gydytoju keletą metų dirbo Šakiuose. Nors medicina nebuvo tikrasis jo pašaukimas – daugiau džiaugsmo teikdavo kūryba, kova dėl lietuvybės anuomet Rusijos carizmo valdomame gimtajame krašte, – tačiau gydytoju V. Kudirka dirbo rimtai, savo darbą atlikdavo sąžiningai, be to, nebuvo „brangininkas“. V. Kudirka manė, kad gydytojas turi gydyti ne tik žmogaus kūną, bet ir dirbti švietėjišką darbą, o tai jis pats visą gyvenimą ir darė. Parašė ir paskelbė keletą straipsnių medicinos temomis, daugiausia apie higieną. „Varpe“ paskelbė straipsnių apie arbatą, kavą, tabaką, alkoholį ir alkoholizmą.

Gydytojas Jonas Staugaitis, beveik pusę metų gyvenęs V. Kudirkos bute ir talkinęs jam medicinos darbe, apie kolegą atsiliepė palankiai: „V. Kudirka turėjo įsigijęs pakankamai medicinos mokslo žinių ir prityrimo. Jis teikdavo nėščiosioms operacinės akušerijos pagalbą ir darydavo operacijų mažosios chirurgijos srityje. Jo mediciniškasis instrumentarijas, kuris man teko paveldėti, buvo aprūpintas visais reikalingais aukščiau minėtiesiems darbams instrumentais. Jo mediciniškajame knygyne, kuris nebetilpo vienoje spintoje, galima buvo rasti literatūros iš įvairiausių medicinos specialybių“ (J. Staugaitis. „Dr. V. Kudirka kaipo gydytojas“, Kaunas; Varpas, 1925).

Nors V. Kudirka dirbo daug, surasdavo laiko ir poilsiui, laisvalaikiui, mėgstamai veiklai. Pavakare mėgo pasivaikščioti Šakių dvaro sode ar miške, kviečiamas mielai eidavo į svečius, kur grieždavo smuiku, violončele. Taip pat mėgo skaityti – Šakiuose net buvo suorganizavęs lenkišką knygyną, kurio dalyviais buvę beveik visi Šakių miesto ir jo apylinkių inteligentai.