Vienas žinomiausių vaikų poetų Anzelmas Matutis (1923–1985) svarbiausiu savo darbu laikė eilėraščių vaikams rašymą. Jis buvo didelis gamtamylis – ir jūrose plaukiojęs, ir Drevėje gyvenęs, įvertintas ne viena premija, o už rinktinę „Margaspalvė genio kalvė“ apdovanotas tarptautiniu H. K. Anderseno diplomu.
Šįkart plačiau pasakojame apie ypatingą poeto statinį. 1971 m. už rinktinę „Genių kalvė“ įvertintas premija, A. Matutis Gudų girios pakrašty pasistatė namelį – Drevę. Vieta pasakų nameliui buvo nusižiūrėta ankstėliau, besigrožint Varėnos krašte į Ūlos upę įtekančio Uosupio upelio kilpa. Kaip knygoje „Po girią vaikščiojo poetas“ rašo A. Matučio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas, bičiulis J. Linkevičius, „medžiagos fantastiniam statiniui pasiūlė giria ir geri žmonės. Pamatus tam šešiakampiui šešiasieniui, primenančiam bičių korio akį, sudėjo iš girnapusių, o medienos reikėjo patiems statytojams pasiieškoti. Surastus kelių kamienų pušų stuobrius, neregėtus kelmus, medžių gumbus, šaknis, kerpes teko kūrybiškai panaudoti, iš jų niekur neregėtą namelį ir baldus jam sumeistraujant. Drevės pavadinimas prigijo anksti, jį pašnabždėjo pušies karalienės stuobrys, pastatytas priešais namelį“. Statyboms talkino jauni ir seni, Rudnios mokyklos mokiniai ir Pauosupės meistrai, vienas talkininkų buvo ir A. Matučio draugas poetas Martynas Vainilaitis.
Drevė tapo antraisiais poeto namais, čia jis gyvendavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Joje parašyta gausybė eilėraščių, nurodant datą ir parašymo vietą – Drevė. Giria, numylėta žalioji šalis ir jos gyventojai – monai, laumės, nykštukai, įkvėpė poetą dėlioti žodžius į posmus ir mokyti vaiką stebėti, pažinti ir saugoti pilną paslapčių miško karalystę. Poetas atidžiai klausėsi gamtos kalbos ir kaip tikras burtininkas vertė ją eilėmis, pelniusiomis jam vaikų poezijos meistro vardą.
Originalioji, poeto numylėta Drevė ir šiandien gyvuoja – pavasariais, ievoms pražydus, čia rengiami poezijos pavasarėliai, renkamas A. Matučio premijos laureatas.