Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka

1963 m. poetas, dramaturgas, vertėjas Justinas Marcinkevičius (1930–2011) parašė poemą „Donelaitis“. 1964 m., minint lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 250-ąsias gimimo metines, ją 10 000 egzempliorių tiražu išleido Vilniaus „Vagos“ leidykla. Knygą iliustravo grafikas Vytautas Valius, vėliau, 1979 m., sukūrė didelį sieninės tapybos darbą „Metai“ Vilniaus universiteto K. Donelaičio lituanistikos skaitykloje.

Poemos „Donelaitis“ autorinis originalas yra saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Just. Marcinkevičiaus kolekcijoje. Tai 18 lapų tekstas su autoriaus taisymais. Jų nedaug: kai kur žymėti skyriai, yra braukymų, rodyklių, prierašų. Dalis poemos spausdinta rašomąja mašinėle, kita – rašyta mėlynos spalvos tušinuku. Titulinio lapo „Justinas Marcinkevičius / Donelaitis / Poema“ viršuje, kairėje pusėje, užrašyta „3 egz.“ – regis, tiek vienetų buvo atspausdinta.

Įdomu tai, jog prie kai kurių posmų yra Just. Marcinkevičiaus nuorodos leidyklai: „Spausdinti didžiosiomis“. Leidykla, kurdama grafinį knygos teksto vaizdą, autoriaus pageidavimą pildė, tiesa, jį koreguodama, atsisakydama didžiųjų raidžių: nurodyti posmai atspausdinti pasvirai.

Just. Marcinkevičius, ieškodamas kūrybinio įkvėpimo, gręžėsi į istorinius įvykius ir nepamirštamas asmenybes. Prieš 50 metų išleista jo poema „Donelaitis“ yra aktuali, skaitoma ir šiandien:

Jis buvo žodis.

O dabar – paminklas,

Kurį ir žemei

nesunku laikyti,

Kurį ir mums

mylėti nesunku.

Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomą rašytojo Jurgio Kunčino (1947–2002) kolekciją sudaro daug įdomių rankraščių ir dar įdomesnių nuotraukų. Keliose jų – rašytojas ir jo namai Vilniuje, Žvėryne, S. Moniuškos gatvėje. Čia jis gyveno su žmona Rasa, čia ir jųdviejų sūnaus Pranciškaus Emilio gimtieji namai. Čia parašyti visi septyni rašytojo romanai, septynios apsakymų, esė knygos, išversta nemažai pasaulinės literatūros klasikos.

Tuose namuose J. Kunčinas turėjo savo kambarį, visai nediduką: stalą, langą, labai tvarkingas knygų lentynas, nedidelę kanapą prigulti ir sieną – muziejininkams bene įdomiausią retenybę. Ant tos sienos jis kabino įvairius gyvenimo mažmožius: kasdienius smulkius buities daiktelius, įvairius švenčių atributus – vėliavėles, šūkius, iškabas, ikonėles, paveikslėlius, apdovanojimus. Čia skleisdavosi jų originalumas, atsiverdavo nauja netikėta prasmė.

Prie lango – rašytojo darbo vieta. Čia nuolat kas nors prieidavo, kalbindavo rašytoją, ką nors pasakodavo, aiškindavo, siūlydavo, dažniau prašydavo – cigarečių, pinigėlio išgerti ar pavalgyti. Dažniausiai gaudavo, ko prašydavo, tačiau būdavo, kad duodantysis pats stokodavo, tada ant lango atsirasdavo užrašas „Cassa fermata“ (liet. „kasa uždaryta“)… Vėliau iš tokių pabendravimų tarsi savaime rasdavosi trumpi pasakojimai – „Shortai“.

„Einu namo ir jaučiuosi beveik laimingas: namie Pranciškus, namie Rasa, namai šilti. Ko daugiau reikia?“ – prisimena Rasa Kunčinienė vyro Jurgio žodžius. Kodėl beveik laimingas – kas dabar gali atsakyti. Juk jų šeimos gyvenimas – balansavimas tarp bohemiško menininko Jurgio egocentrizmo ir Rasos puoselėjamos ramybės. Bet tai jau vėl kitos istorijos…

Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus

Vincas Krėvė (1882–1954) – lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas. Tikroji rašytojo pavardė – Mickevičius, todėl dažną skaitytoją domina rašytojo pasirinktas slapyvardis Krėvė. Rašytojo senelis buvo kilęs iš Nedzingės parapijos, kur Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis. Šią pavardę kaip literatūrinį slapyvardį V. Krėvė naudojo nuo 1909 m. Kurį laiką rašytojas naudojo dvilypę pavardę Krėvė-Mickevičius, kol, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukęs iš Lietuvos, pradėjo pasirašyti tik Krėve.

Nemažą dalį laiko ir jėgų V. Krėvė paskyrė akademinei aplinkai ir universitetui. Prisidėjo prie Lietuvos universiteto steigimo Kaune, nuo 1922 m. jame dėstė, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, vadovavo universiteto leidyklai.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve saugoma nuotrauka, kurioje rašytoją matome tarp studentų auditorijoje. Pasakojama, kad Lietuvos universitete prof. V. Krėvė paskaitas skaitydavo be jokių užrašų, mintinai cituodavo poetų posmus, buvo judrus, gyvas. Studentai pamena: „V. Krėvės paskaitos būdavo labai įdomios. Jis skaitė bendrosios literatūros, specialųjį ir slavų literatūros kursus. Vos įėjęs į auditoriją, dar neprisiartinęs prie katedros, V. Krėvė jau pradeda šnekėti, o pasibaigus paskaitai, išeidamas, iki pat durų dar pasakoja. Dažnai V. Krėvė per paskaitas būdavo išsiblaškęs. Pasakodamas apie vieną kurį rašytoją, jis paminėdavo visai kito vardą, šito nepastebėdamas. Skaitydavo labai susikaupęs, į auditoriją nežiūrėdavo, o žvelgdavo kažkur į vieną tašką, nieko aplink save nematydamas. Neprisimindavo studentų veidų bei pavardžių, nors į kai kuriuos per paskaitas, atrodydavo, ilgai žiūri“ (iš R. Mirono atsiminimų).

Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Vladas Baltuškevičius (1939–2022) – ne tik poetas, vertėjas, bet ir spalvinga, jį sutikusiųjų iš karto įsiminta asmenybė, nesilaikiusi visiems priimtino elgesio normų.

Jau pirmajame poezijos rinkinyje V. Baltuškevičius išsiskyrė savitu stiliumi, tačiau bene labiausiai visus nustebino prieiliavęs ironiškų epitafijų gyviesiems knygoje „Mano memoriumas“ (2009). Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi šių epitacijų rankraščiai. Poetas modifikuotais trioletais, pasitelkęs charakteringesnes personažų gyvenimo ar veiklos detales, ironizavo savo amžininkus. Daugumą epitafijų pradėdavo žodžiais „mirė pasimirė“. Kai kuriuos, neturinčius humoro jausmo, tokie eiliuoti kūriniai trikdė ir pykdė, kiti smalsavo, kada pateks į V. Baltuškevičiaus akiratį… 2005 m. balandžio 28 d. poetas epitafiją parašė ir sau, ją pradėjo tokiais žodžiais: „užjauskit mane – baltuškevičių vladą / kaip visų pradžių pirmapradinę pradžią“. V. Baltuškevičius ruošėsi išleisti antrąją knygos dalį, nes muziejaus archyve saugomi epitafijų rankraščiai su užrašu „Mano memoriumui II“, tačiau antroji dalis taip ir nepasirodė.

V. Baltuškevičius buvo vienas labiausiai pastebimų Kauno bohemos žmonių, negalėjęs gyventi be susitikimų su menininkais. Poeto bičiulis rašytojas P. Venclovas prisimena, kad „užsukęs į tuometinių Menininkų namų kavinę, negalėjai nepastebėti Vlado: sėdėdavo prie staliuko smarkiai dūmydamas, gurkšnodamas kavą, mosikuodamas kairę ranką su cigarete tarp pirštų ir neskubėdamas kalbėdavosi su pašnekovais arba iš atminties skaitydavo savo eilėraščius, gana garsiai, kad visi girdėtų“. Namo jis grįždavo pilnas įspūdžių, užrašydavo, ką buvo sumąstęs, iki vidurnakčio skaitydavo naujausią periodinę spaudą arba kurią nors knygą iš savo turtingos bibliotekos. Pasak P. Venclovo, „nieko nepaisydamas gyveno kaip tikras profesionalus rašytojas, atsidėjęs tik literatūros darbui, tik poezijos tarnystei“.

Vladislavo Sirokomlės muziejus

Liudvikas Kondratovičius (1823–1862) – Vladislavo Sirokomlės slapyvardžiu pasirašinėjęs lenkų ir lietuvių poetas, publicistas, vienas žymiausių Lietuvos romantizmo atstovų, rašiusių lenkų kalba.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje V. Sirokomlės kolekcijoje saugoma kelionių įspūdžių knyga lenkų kalba „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, išleista dviem tomais Vilniuje 1857 ir 1860 m. Buvęs knygos savininkas juos įrišęs į vieną knygą.

Knygose rašoma apie autoriaus keliones 1854–1858 m. į Trakus, Stakliškes, Jiezną, Punią, Medininkus, Kernavę, Kauną ir kitas istorines Lietuvos vietas. Antrojo tomo pabaigoje yra XII skyrius, kurį rašytojas pavadina „Kelionė iš Vilniaus į Kauną“ ir nurodo šios kelionės maršrutą: „Išvykimas iš Vilniaus–Sustojimas Vievyje–Žiežmariai–Pono burmistro nuotykis–Rumšiškės–Nemuno slenksčiai–Senojo Pažaislio aprašymas–Atvykimas į Kauną“. Keletą lapų V. Sirokomlė skiria 1858 m. aplankytam Kaunui, kurį stebi susižavėjusiu žvilgsniu:

„Išvažiavus iš gražaus lapuočių miško, ant kalno kaip ant delno pasirodo Kaunas, kuriame daug poeto apdainuotų istorijos paminklų. Štai prie Nemuno slėnis, kuriame „Laumės audžia pavasario rytą / Žaliąją veją, žiedais iškaišytą: / Slėnio gražesnio nerasi pasauly…“ Žmonės jį vadina Mickevičiaus vardu. Štai nuostabūs ąžuolai ir liepos, kurių pavėsyje Lietuvos poetas mėgdavo svajoti. Štai smiltingos Nemuno pakrantės. Miestas prie mūsų kojų. Akys perbėga jo bokštų viršūnėmis ir nuklysta į kitą Nemuno krantą, į kerinčias Aleksoto kalvas, kurios prie pat Lenkijos karalystės sienos. Iš kitos pusės sidabrine juosta miestą apglėbusi Neris puola prie šaltos Nemuno krūtinės, ir abu kartu plaukia į jūrų gelmes. <…> O štai elektrinio telegrafo stotis. Laidai, ištempti ant aukštų stulpų, nusitęsia į šiaurę – Peterburgo – ir į vakarus – Varšuvos – kryptimi. Tai jau civilizuotoji Europa. Nusičiaudėk tik per telegrafą, ir Paryžiuje iškart tau atsakys: „Į sveikatą!“ (cituota iš knygos: V. Sirokomlė „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. Vertė Kazimieras Umbražiūnas. Vilnius, 1989 m.).

Vytauto Didžiojo karo muziejus

Nors poeto, publicisto, literatūros kritiko, vertėjo, redaktoriaus, mokytojo, partizano Broniaus Krivicko (1919–1952) veiklos laukas buvo platus, dažniausiai skaitytojas jį identifikuoja kaip poetą. Sovietmečiu įslaptinti, draudžiami jo eilėraščių rinkiniai sugulė „Raštuose“ tik pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu.

Pirmasis B. Krivicko eilėraštis, datuojamas 1945 m. vasario 21 d., sukurtas jau įsiliejus į aktyvią rezistencinę kovą, žuvus geram draugui, kraštiečiui, taip pat partizanui Mamertui Indriliūnui. Kūrybingiausi, kaip poetui, B. Krivickui buvo 1948–1949 m. – sudaryti rinkiniai „Žiaurusis Dievas“, „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“, „Poilsio valandai“, satyra „Po Stalino saule“.

Tačiau B. Krivickas, kaip rašytojas, kelią pradėjo ne eilėraščiais, o humoristiniais prozos kūriniais, rimta literatūros ir teatro kritika. Amžininkų buvo vertinamas už aštrų protą, drąsią laikyseną ir kandų humoro jausmą. Jo kūriniai pirmiausia buvo publikuoti Biržų gimnazistų leistame savilaidiniame žurnale „Literatas“, kurio redaktoriumi 1936–1937 m. pats ir buvo; vėliau išsibarstė to meto periodikoje.

1943 m. ir pirmoji 1944 m. pusė – B. Krivicko gyvenimo laikotarpis, apie kurį mažai žinoma. Tuo metu B. Krivickas gyveno ir studijavo Vilniuje, Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. 1943 m. vokiečių valdžia universitetą uždarė, vaikinai tiesiog gatvėse būdavo gaudomi ir vežami priverstiniams darbams į Vokietiją.

Tais metais kaip tik ir parašytas Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas B. Krivicko rankraštis „Žmonijos istorija“. Jį 1971 m. muziejui perdavė redaktorius Juozas Keliuotis. Tai novelė, meninis, filosofinis, alegorinis pasakojimas apie žmonijos istoriją, likimą, laiko ratą, parašytas dailia rašysena juodu rašalu ant keturių vienos pusės languotų, gelsvų popieriaus lapų. Autorius kalba pirmuoju asmeniu, nevengia jo kūrybai artimos mirties temos. Šis kūrinys svarbus ir tuo, kad yra autobiografiškas. Tam tikros detalės, nuorodos tekste, pavyzdžiui, pagrindinė veikėja mergaitė Stasytė ir mirusi jos močiutė karste, – B. Krivicko giminės istorijos atspindžiai.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Pirmoji lietuviška knyga išėjo 1547 m. sausio 8 d. (tiksli knygos išleidimo data nurodyta pačioje knygoje), ją parengė tuo metu dar Karaliaučiaus universiteto studentas Martynas Mažvydas (1510–1563). Yra žinomi tik du išlikę pirmojo šios knygelės leidimo egzemplioriai, vienas jų saugomas VU bibliotekoje. Šiuo egzemplioriumi buvo naudotasi išleidžiant kone identišką faksimilinį pirmosios lietuviškos knygos leidimą: „Catechismusa prasty szadei… Karaliauczui… 1547“ (leidykla „Petro ofsetas“, Vilnius, 2017 m.).

2017 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus įsigijo du faksimilės egzempliorius: Nr. 48 ir Nr. 49 (iš 100 vnt.). Kiekviena knyga yra su dėžute ir dviem informaciniais lapeliais lietuvių ir anglų kalbomis apie faksimilės leidybą. Lyginant su originalu, tai kone identiškas leidinys. Įrištas į baltos odos viršelius, nugarėlėje aukso spalva atspaustas pavadinimo fragmentas. Priešlapiai rausvo popieriaus, prieštituliniuose lapuose yra įrašai rusų kalba, taip pat VU bibliotekos spaudas ir numeris. Titulinis puslapis, kaip ir originale, labai apčiupinėtas (atkurtas), tekstas gotišku šriftu, įrėmintas graviūra. Knygelėje 80 nenumeruotų puslapių, jie nelygiai supjaustyti, popierius sendintas. Tai bendras VU bibliotekos ir „Petro ofseto“ projektas, o jo autorės Kamilės Kalibataitės sukurtos „Katekizmo“ faksimilės išskirtinumą liudija ilgas trejų metų gamybos procesas bei ribotas 100 egzempliorių tiražas. Aukštos kokybės faksimilės požymiai: į originalą panaši popieriaus faktūra, pergamento nelygumai, netolygus siuvimas, atkurti laiko padaryti defektai. Projektas buvo skirtas 470-osioms pirmosios lietuviškos knygos metinėms.

Lietuvos rašytojų sąjunga

1965 m. Lietuvoje lankėsi prancūzų rašytojas, filosofas, vienas žymiausių XX a. egzistencialistų Žanas Polis Sartras ir jo gyvenimo draugė rašytoja, filosofė, feministė Simone de Beauvoir. Tai buvo svarbus įvykis mūsų nedidelės sovietų okupuotos šalies kultūros padangėje. Svečiai norėjo, kad penkių dienų viešnagė būtų privati, tačiau užsieniečiams keliauti po Tarybų Sąjungą be oficialaus suderinimo ir leidimų buvo neįmanoma, tad saugumo darbuotojai labai atidžiai stebėjo kiekvieną jų žingsnį. Svečius lydėjo ne tik saugumiečiai. Kelionėje po Lietuvą su jais kartu buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Eduardas Mieželaitis ir prozininkas Mykolas Sluckis, vėliau išsamiai aprašęs šią kelionę.

Kodėl Ž. P. Sartras atvyko būtent į Lietuvą? Šiuos ir panašius klausimus žurnalistai ne kartą yra pateikę M. Sluckiui ir E. Mieželaičiui prancūzų viešnagės metu. M. Sluckio nuomone, Lietuva nebuvo Tarybų Sąjungos provincija, 7-ajame dešimtmetyje ji garsėjo ir pramone, ir menu. Net ir okupuota, Lietuva sugebėjo išsikovoti ir išsaugoti daugiau laisvės menui, kultūrinei raiškai, nacionalinei savasčiai reikšti nei kitos tarybinės respublikos. Kaip teigė M. Sluckis: „Maskvoj garsėjo Lietuva, kad čia kažką modernaus galima pamatyti: Čiurlionis, Mieželaitis ir Vilnius – toks miestas“. Manyta, kad Maskvai Vilnius buvo vienas tiltų į moderniąją Vakarų civilizaciją.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomoje nuotraukoje svečiai iš Prancūzijos su juos priimančia delegacija užfiksuoti Lietuvos rašytojų sąjungos būstinėje. Iš kairės stovi M. Sluckis, E. Mieželaitis, Ž. P. Sartras, S. de Beauvoir, Vacys Reimeris ir Algimantas Pocius.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Lietuvių tautinio judėjimo veikėjas, mokslininkas, gydytojas, leidėjas Jonas Basanavičius (1851–1927) didžiąją gyvenimo dalį tyrinėjo lietuvių tautos praeitį, lietuvių kalbos kilmę, rinko pasakas, smulkiąją mitologiją. Iš gausybės leidinių apie folklorą bene netikėčiausia ir labiausiai intriguojanti yra mokslininko studija ,,Levas lietuvių pasakose ir dainose“ (Vilnius, 1919 m.). Knyga išleista „Švyturio“ spaustuvėje, iliustruota paveikslėliais, kuriuose įvairūs siužetiniai levų (liūtų) vaizdai, matomi ant uolų, kapų, žalvarinių, sidabrinių ir auksinių indų, plytelių, pinigų, papuošalų ir kt. Vaizdai surinkti iš įvairių pasaulio vietų: senovės Dakijos, Prygijos, Egipto, Makedonijos, Krymo, Bulgarijos, Rusijos. Liūto paveikslas neretai aptinkamas lietuvių pasakose ir dainose, lietuviai šį žvėrį gerai pažino, todėl spėjama, jog mūsų protėviai kažkada gyveno šiltuosiuose kraštuose, galbūt ir Mažojoje Azijoje.

Dr. J. Basanavičius aiškina ir dažnai senovės raštuose sutinkamą ,,Lewo“ bei ,,Luto“ dvivardybę, Prūsijoje ir Lietuvoje vartojamas tik žodis „lutas“, o ,,lewas“, „lewė“ esą žemaitiški: ,,Šitos žvėries dvivardybė lietuviškoje kalboje, rodos, yra dialektiška, kaip ir kitų žvėrių ir paukščių, pav.: meška-lokys, zuikis-kiškis, garnys-gandras-gužutis, vieversys-viturys ir k.“ (p. 4). Šioje studijoje J. Basanavičius cituoja daug žmonių sektų pasakų ir girdėtų dainų, kuriose minimi liūtai. Pasakose, kuriose veikia galybė žmogžudžių ir kitokių nedorėlių, liūtai dažniausiai yra teigiami herojai, jie dorus žmones ir kitus žvėris gelbsti, jiems padeda. ,,Žvėrių epo“ pasakose liūtas – žvėrių karalius: visi jam lenkiasi, jo klauso, bijo. Liūtų atvaizdų dr. J. Basanavičius atrado ir lietuvių tautodailėje: langinėse, verpstėse, „ant rogių užpakalio“, skrynučių ir kitų daiktų: „Tarp daugelio labai įvairių originalių ornamentų, kuriais yra dabintos Žemaičių moterų verpstės (varpstės, varpstos), anot p. M. Davainio-Silvestravičiaus liudijimo, randama ir levai“ (p. 103).

J. Basanavičius šioje studijoje taip pat tyrinėja kitų Europos ir Azijos tautų mitologiją, lygina ją su lietuvių tautosaka ir randa daug bendrybių. Pritaria mokslininkui M. Miuleriui, teigusiam, jog „pasakų seniausieji gaivalai paėję iš giliausios senovės, kada arijų gentės nebuvo išsiskirsčiusios ir gyveno dar bendroje tėviškėje“ (p. 114).

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka

Maironio lietuvių literatūros muziejus yra šalia tų vietų Kaune, kur gyveno ir dirbo pasaulinio garso rašytojas Adomas Mickevičius (1798–1855).

1819–1823 m. (su pertrauka) A. Mickevičius mokytojavo šalia dabartinių Maironio namų buvusioje Kauno apskrities mokykloje, gyveno ten pat buvusio vienuolyno celėje. Tik atvykęs į Kauną poetas trumpam buvo apsistojęs mokyklos prefekto Stanislovo Dobrovolskio name Kartofliškių palivarke, čia lankydavosi gyvendamas Kaune. Šis namas vėliau buvo pavadintas A. Mickevičiaus nameliu (namas neišlikęs, dabar tai A. Mickevičiaus gatvės atkarpa tarp K. Donelaičio ir V. Putvinskio gatvių). Labai mėgęs vaikščioti Kauno apylinkėse, per Kauno Ąžuolyną pasiekdavęs Girstupio upelio slėnį. Poetas šį slėnį yra apdainavęs poemose „Gražina“, „Konradas Valenrodas“. Jam ruošiantis palikti Kauną, 1823 m. pavasarį poeto draugai pasiūlė slėnį bei jame esantį akmenį pavadinti Adomo Mickevičiaus vardu. Ant akmens buvo iškalti poeto inicialai „AM“ ir data „1823“. Mickevičiaus slėnis išliko iki mūsų dienų.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas meno kūrinys Mickevičiaus slėnio tema. Tai dailininko Jono Vaičio (1903–1963) paveikslas „Mickevičiaus slėnyje“, sukurtas tapybos technika 1955 m., naudotos medžiagos – aliejus, drobė. Paveikslo su rėmu aukštis –37,5 cm, plotis – 58,2 cm. Ši muziejinė vertybė yra rašytojos Ievos Simonaitytės memorialinis daiktas ir priklauso jos kolekcijai. Tapybos darbas įrėmintas rudo lakuoto medžio rėmais, porėmis medinis, įrėminimui taip pat naudotas popierius ir kartonas. Paveiksle nutapytas Mickevičiaus slėnio Kaune vaizdas žiemos pabaigoje (matosi tirpstantis sniegas). Pirmame plane, beveik centre – A. Mickevičiaus akmuo. Šalia ir fone – medžių kamienai, krūmų šakos. Vyrauja žalsvos ir rusvos spalvos, pasteliniai atspalviai.