Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka

Rašytojas, leidėjas, publicistas, gydytojas Vincas Kudirka (1858–1899) gyveno kukliai, visas pajamas, gautas iš gydytojo praktikos, išleisdavo knygoms ir jų leidybai, rėmė knygnešių veiklą. Susirgęs džiova ir nutraukęs gydytojo darbą, globojamas bičiulės Valerijos, taip pat prabanga nesigyrė. Po daktaro mirties artimieji ir jį globoję žmonės pasidalijo tik keliolika jam priklausiusių daiktų. „Po daktaro mirties prasidėjo „palaikų skirstymas“. Visų pirma, rodos, dr. Staugaitis, peržiūrėjo rankraščius. Jų didelė dalis buvo palikta sudeginti. <…> Valerija man padovanojo a. a. daktaro plunksnakotį su futliaru. Tačiau šio futliaro įtalpą vėliau padovanojau V. Vitkauskui, bet, rodos, ir jam kelionės Rusijon metu žuvo. Didžiojo karo metu žuvo ir futliaras. Mano motinai (Petronei Vitkauskytei-Krūzaitienei) liko paveikslas (Kristus), paklodė, pagalvio užvalkalas ir marškiniai, visi su inicialais „V. K.“. Yra dar ir šaukštas su tais pačiais inicialais“ (Marijos Krūzaitytės-Sideravičienės atsiminimai // Mūsų Kudirka. Marijampolė, 1998 m.).

Išlikęs V. Kudirkos sieninis laikrodis su tempiamais svarsčiais (XIX a. vid.) Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas nuo 1985 m., restauruotas 2002 m. Šio laikrodžio mechanizmą galima pamatyti atidarius iš abiejų kraštų padarytas mažytes dureles. Spalvotas kalnų peizažas yra įrėmintas į bronzinius rėmelius. Pagrindinė laikrodžio dėžė medinė, dažyta juoda spalva. Svarsčiai metaliniai, sunkūs, apvynioti bronzine folija. Deja, laikrodis jau nebeveikia: nesisuka rodyklės, nesigirdi ir dūžių, kurių kiekvieną dieną klausydavosi daktaras V. Kudirka…

Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

Simonas Daukantas (1793–1864) – pirmasis profesionalus lietuvių istorikas, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius, rašęs ir leidęs ne tik istorijos veikalus, bet ir skaitinius, vadovėlius, žodynus, ūkio patarimų knygeles, tautosaką.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi pirmieji S. Daukanto knygų leidimai: „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.); „Dainės žemaičių“ (1846 m.); „Ugnies knygelė“ (1849 m.), kiti vertingi leidiniai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių 1822 m.“ (1929 m. fotografuotinis leidimas); „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1893 m.); „Pasakos masių 1835 m.“ (1932 m.); „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (antrasis leidimas,1892 m.) ir nemažai kitų.

Baigdamas Vilniaus universitetą, 1822 m. Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“. Deja, ji liko rankraštyje daugiau nei šimtą metų, kol galų gale buvo išleista 1929 m. Spaudai šią knygą paruošė Vaclovas ir Mykolas Biržiškos. Dėl šios priežasties S. Daukanto knyga „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, išleista 1845 m. Jokūbo Laukio slapyvardžiu, laikoma pirmąja lietuvių istorija lietuvių kalba. Muziejuje saugomas knygos egzempliorius įrištas į kietus viršelius, trauktus juodu impregnuotu audiniu. Knyga neturi originalių viršelių, titulinio puslapio, prasideda nuo trečio puslapio.

S. Daukanto darbų esmė buvo meilė savo kraštui ir jo kalbai. Pirmosios Lietuvos istorijos gimtąja kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ prakalboje dar 1822 m. autorius prisipažino: „Aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka. Norėjau vėl mano raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir Žemaičių kalbos, jog kiekvienas norįs gali rašyti lietuviškai, jei turi spėko, lygia dalia kaip ir kita išdailinta jau kalba“.

Kauno Maironio universitetinė gimnazija

Poeto, kunigo Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) kolekcijoje saugoma išskirtinė muziejinė vertybė – poezijos knygos „Pavasario balsai“ maketas.

1913 m. išleistoje eilių knygoje Maironis rengė naująją laidą, įtraukdamas 32 naujus eilėraščius. Poetas redaguoja, taiso senus eilėraščius ir daugelyje lapų įklijuoja ranka rašytus tekstus. Nuo 6 puslapio prasideda įklijos su komentarais, taisymas ar naujai įterpiamais eilėraščiais. Knygos pabaigoje sutelkta iliustracinė medžiaga: religinio turinio paveikslai, Kryžiaus kalno fragmentas, gamtos vaizdai, tautiniais rūbais vilkinčių lietuvaičių nuotraukos.

Daug kam rūpi sužinoti, kas iliustravo pagal Maironio korekcijas parengtą 1920 m. „Pavasario balsų“ leidimą, nes būtent dėl iliustracijų knyga sulaukė itin daug atgarsio to meto visuomenėje. Be religinio turinio paveikslėlių, gamtos vaizdelių į rinkinį buvo įdėti ir keleto Maironio pažįstamų moterų portretėliai.

1920 m. „Pavasario balsų“ laida atrodė ypač gražiai, tačiau užkliuvo Maironio kritikams, tapo pretekstu dar vienam skundui į Romą parašyti. Buvo siekiama specialiai „apjuodinti“ Maironio vardą, sugadinti jo reputaciją bažnytinės vyresnybės akyse. Maironis niekada taip ir negavo vyskupo titulo, nors jo kandidatūra buvo keliama ne kartą. K. Paltarokas atsiminimuose rašo, „kad Maironis nepaliko vyskupu, daugiausia kalti „gandai“ ir „Pavasario balsai“. Vatikanui apie Maironį buvo kalbama kaip apie „turintį mergą ir trejetą vaikų“ (taip kalbėta apie seserį Marcelę ir jauniausiosios sesers Kotrynos vaikus, kuriais Maironis rūpinosi). Buvo šmeižiama, kad Maironis rašo erotinę poeziją. 1926–1927 m. skiriant vyskupus Lietuvoje, vėl apsistota prie Maironio kandidatūros, tačiau ji ir vėl atmesta. Romai pristatytas eilėraščio „Pirmoji meilė“ („Taip niekas tavęs nemylės“) vertimas be paskutiniojo posmo, iš kurio paaiškėja, kad poeto meilė – ne moteris, o tėvynė. Šio eilėraščio paskutinis posmelis skamba taip: „Poetams kitiems numylėta ranka / Iš liaurų vainiką nupynė, / Tu jį nors atmint ar atminsi kada? / Tu, jo numylėta tėvyne!“

Maironis, visą gyvenimą kruopščiai ir sąžiningai ėjęs kunigo, seminarijos rektoriaus pareigas, skausmingai išgyveno bažnytinės vyresnybės šaltumą. Viešai į kritiką nereagavo, tačiau anų dienų dramatiškų įvykių pasekmės atsispindi kūryboje. Rengdamas naują „Pavasario balsų“ maketą, jis negailestingai nubraukė visas dedikacijas, „mūzų“ vardus. Knygos pradžioje įklijavo eilėraštį „Skausmo skundas“, kuris ir tapo atsaku į kritiką. Eilėraščio rankraštyje yra prierašas: „spausdinti tik po mano mirties“.

Kauno Juozo Grušo meno gimnazija

Poetinė drama „Barbora Radvilaitė“ (1972) – dramatiška istorija ne tik apie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilę, bet ir apie Lietuvos likimą. Ne paslaptis, kad nuo seno rašytojas, dramaturgas, žurnalistas Juozas Grušas (1901–1986) žavėjosi B. Radvilaite ir norėjo parašyti pjesę apie šią istorinę asmenybę, jo manymu, „vertą aukščiausios garbės ir didžiausio įžeidimo“. Kaip pats J. Grušas mena, B. Radvilaitė, „būdama nepaprastai graži ir žavinga, maištavo prieš pasaulį ir skleidė savo vidinį spinduliavimą, tokiems neatleidžiama“.

Tai, kad rašytojui B. Radvilaitė buvo bene įdomiausia istorinė asmenybė, rodo ne tik B. Radvilaitės miniatiūra, kabanti virš memorialinio kambario raudonosios sofos, ant kurios sėdėdamas J. Grušas parašė garsiausias savo dramas. 1976 m. per dramaturgo 75-ojo gimtadienio iškilmes Kauno miesto valdžia J. Grušui įteikė šios, matyt, žinomiausios XVI a. Lietuvos didikės, skulptūrą, sukurtą Sigito Straigio.

S. Straigis, gyvenęs J. Grušo kaimynystėje Žaliakalnyje, skulptūrą kūrė iš prabangaus žalvario. Skulptoriaus stilizuota B. Radvilaitė, papuošta karališku apdaru, virš galvos laiko karūną su kryželiu. Išilginta didikės skulptūra, nors pagaminta iš žalvario, sukuria grakštumo įspūdį. Pro akis nepraslysta karūnos dydis: išdidintas valdžios simbolis, pakibęs virš B. Radvilaitės, rodo, kad karaliavimas turi savo kainą ir atitinkamą naštą. Tą puikiai įžodino pats J. Grušas minėtoje dramoje.

Beje, skulptūra turi savo istoriją. Prieš dovanojant ją J. Grušui, miesto valdžios narys minėtą kryželį nulaužė – tuo metu buvo stengiamasi panaikinti bet kokias sąsajas su religija. Vėliau kryželis buvo pritaisytas, tad dabar B. Radvilaitės skulptūrą J. Grušo namuose galima pamatyti tokią, kokią sukūrė S. Straigis.

Vaikų literatūros muziejus

Lietuvos literatūriniame pasaulyje iki šiol mažai kam žinoma rašytojo, literatūros kritiko, medicinos mokslų daktaro Juliaus Kaupo (1920–1964) aistra dailei. Jau nuo gimnazijos suolo jis pasinėrė į literatūrą ir dailę, be kurių savęs neįsivaizdavo. Jėzuitų gimnazijoje piešė plakatus, o vasaromis, sėdęs ant dviračio, važinėdavo po Lietuvą, ieškojo naujų gamtovaizdžių piešiniams. Kartu su bičiuliais gimnazijoje įkūręs draugiją DIMR ne tik rašė, bet ir piešė komiksus.

Iš Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomų archyvalijų reikėtų išskirti nuotaikingų komiksų ciklą – laiškus, rašytus, pieštus artimam draugui Henrikui Nagiui. Pirmuosius komiksų ženklus aptinkam laiškuose, rašytuose Vokietijoje. Viename jų nupieštas „garsiai kalbantis“ žmogus, pranešantis svarbią žinią: „kilo sumanymas bandyti išleisti po knygą, mums, didiesiems rašytojams. Jeigu tektų eiti kalbėti dėl to reikalo pas karinę valdžią, kalbėsiu ir už Tavo knygą…“

Vėliau laiškai-komiksai skriejo iš Amerikos į Kanadą. Vieno laiško pradžioje autorius grafiškai nupiešė nuotaikingą piešinį su komiksui būdingu „burbulu“ tekstui įrašyti, o apačioje įrašė: „comics“. Kitas piešinys – atsisveikinimas. Jame pavaizduota „galva“ su tekstu baltoje juostelėje: „Good bye! Iki pasimatymo! Rašyk daug!“ Su prierašu – „comics“.

J. Kaupas ir žodžiu, ir piešiniu nusako gyvenimo realijas. Laiškai žavi nuotaika, turiniu ir spalvomis. Pieštinių pasakojimų specifika leidžia išreikšti veiksmą, judesį, pajusti garsą. Be to, piešiniai praplečia teksto ribas. Tai, kas būtų parašyta penkiuose lapuose, atsiskleidžia viename paveiksle. Sodrios spalvos suteikia ekspresijos, regėjimu sužadinama vaizduotė. J. Kaupo laiškai-komiksai tampa grafiška nuotaikinga novele. Išryškėja dviejų menų – literatūros ir grafikos – sampyna, savitas J. Kaupo sukurtas komiksų personažas.

Maironio lietuvių literatūros muziejus

„Sekmadienį, birželio 28 d., 12 val., Muziejaus gt. 5, tuose pačiuose namuose ir bute, kur dirbo ir gyveno mūsų didysis tautos dainius Jonas Mačiulis-Maironis, buvo atidarytas muziejus“, – šią informaciją 1936 m. birželio 30-ąją išspausdino „Lietuvos aidas“. Išties, Tautosakos archyvo komisijos vadovo dr. Jono Balio, M. K. Čiurlionio galerijos direktoriaus Pauliaus Galaunės, Maironio testamento vykdytojo kanauninko Prano Penkausko ir Maironio sesers Marcelės Mačiulytės rūpesčiu, duris atvėrė Maironio muziejus – trys memorialiniai kambariai.

Tuose pačiuose rūmuose iki 1939 m. rudens dirbo Tautosakos archyvo komisija, kurios pirmininkui dr. J. Baliui buvo pavesta ir muziejaus priežiūra. Tautosakos archyvo komisijai išsikėlus, muziejus liko be priežiūros, tad 1940 m. kovo 1-ąją Švietimo ministerija pirmuoju muziejaus vadovu paskyrė poetą Bernardą Brazdžionį. Taip buvo įvykdyta testamentinė Maironio valia, kad „muziejaus užvaizdą skirtų švietimo ministeris, bet žmogų dorą ir rimtą, ypač literatą“.

Pirmaisiais B. Brazdžionio darbo metais buvo patvirtintas muziejaus statutas, numatęs plėsti muziejaus veiklą, t. y. rinkti ir kitų rašytojų medžiagą. 1941 m. muziejus pavadintas Maironio literatūros muziejumi.

Muziejaus veiklos archyve saugoma pirmoji muziejaus lankytojų registracijos knyga, kurios įrašai byloja, jog pirmieji lankytojai buvo priimti 1936 m. liepos 12 d. Pirmaisiais mėnesiais naująja kultūros šventove dažniau domėjosi kauniečiai: valdininkai, tarnautojai, mokytojai, moksleiviai, kunigai. Rudenį lankymas intensyvėjo, Maironio namais domisi lankytojai iš Klaipėdos, Lazdijų, Merkinės, Ukmergės apskrities. 1936–1938 m. registruojasi dažniausiai pavieniai lankytojai, ekskursijų – tik viena kita…

Nuo 1940-ųjų gegužės 24 d. muziejaus duris lankytojai atveria dažniau, tikėtina, jog įtakos turėjo naujasis muziejaus vedėjas B. Brazdžionis. 1940 m. gegužės 30 d. apsilankymą Maironio namuose parašais deklaruoja Eugenijus Matuzevičius, Vytautas Mačernis, Kazys Brazdūnas, Bronius Krivickas, Paulius Jurkus ir kiti studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ nariai, iš viso 14 asmenų. Muziejų lanko daugybė įvairiausių profesijų asmenų iš visos Lietuvos.

Įdomu, kad ir karo metais muziejus buvo lankomas, ypač daug lankytojų registruota 1942 m. Tuo metu muziejų aplankė daugybė rašytojų: Adomas Lastas, Benediktas Rutkūnas, Juozas Keliuotis, tuo metu dar studentė Julija Švabaitė, Henrikas Radauskas, Vytautas Alantas, Kazys Jankauskas, Henrikas Nagys, Vytautas Tamulaitis. Muziejus atviras ir 1943 m., tačiau lankomas retai. 1944 m. gegužės 7 d. muziejuje lankėsi poetas Kazys Bradūnas su žmona Kazimiera iš Kiršų. Paskutinis lankytojo registracijos įrašas – 1944 m. birželio 25 dieną.

Keitėsi muziejaus pavadinimas, pasitaikydavo įvairių veiklos iššūkių, tačiau muziejus sugebėjo išlikti ir veikė ne tik karo metais, bet ir visą sovietmetį. Nuo 1989 m. jis pavadintas dabartiniu – Maironio lietuvių literatūros muziejaus – pavadinimu.

Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namai-muziejus

Muziejaus archyve saugoma poetės Salomėjos Nėries (1904–1945) biblioteka, kurioje yra mokytojams skirtų leidinių apie jų pareigas, darbo metodiką, pedagogiką. Tai – komplektai žurnalų „Mokykla ir visuomenė“, „Lietuvos mokykla“ ir kt.

1934 m. S. Nėris pradėjo dirbti Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Išlikę pirmieji mokinių įspūdžiai: „…pristatė mums jauną, gražią, didelių svajingų akių mokytoją S. Bačinskaitę ir pabrėžė, kad tai žymi poetė. <…> Su dideliu susidomėjimu mes sekėme kiekvieną jos žodį, judesį, žvilgsnį…“

S. Nėris savo darbą aprašė dienoraštyje: „Gražūs, šviesūs gimnazijos rūmai, jaukus kiemas, teniso aikštelė. Klasės erdvios ir šviesios – ir mergaitės, mano mergaitės… Gražiai pasirodė mano mergaitės: su pačių parašyta „komedija“, su savo kūryba. <…> Gražiai padeklamavo mano „Gyvenimo giesmę“, kuriai iškėlė mokiniai smarkias ovacijas. Malonu man buvo pastebėti, kad neseniai mano laikyta pamoka apie dikciją nenuėjo veltui, visos kalbėjo gražiai, stengėsi“. Buvusios mokinės prisimena poetę buvusią „nuotaikos žmogumi“: kartais ateidavo į klasę linksma, rašydavo gerus pažymius, kartais – surūgusi.

Poetė stengėsi gerai dirbti savo darbą, skaitė profesinę literatūrą, domėjosi naujais tobulinimosi metodais. S. Nėris gilino vokiečių kalbos žinias vasaros kursuose Vienoje, Palangoje. Tuometinėje spaudoje buvo rašoma, kad mokytojas nuolat turi būti „savo intelektualinio išprusinimo sargyboje“…

Nuotraukoje poetė pozuoja su savo auklėtinėmis, Panevėžio gimnazijos penktos klasės moksleivėmis, per medelių sodinimo šventę.

Juozo Tumo-Vaižganto butas-muziejus

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) buvo ne tik žymus dvasininkas, rašytojas ir publicistas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis priklausė daugiau kaip 20-čiai įvairių draugijų, kūrė nepriklausomą Lietuvą, rūpinosi, kaip įvertinti ir tinkamai įprasminti žinomų žmonių palikimą. Vienas tokių projektų – paminklas Žemaičių vyskupui, tautos švietėjui, rašytojui Motiejui Valančiui. Ši asmenybė J. Tumui-Vaižgantui buvo pavyzdys ir autoritetas.

Tarpukario inteligentija, siekdama įprasminti švietėjiškus M. Valančius darbus, susibūrė į Vyskupo Valančiaus paminklui statyti komitetą. Komitetas veikė 1925–1933 m., jo pirmininku ir kasininku buvo J. Tumas-Vaižgantas. Buvo paskelbtas konkursas paminklui statyti, kuriame dalyvavo ir eskizus teikė žymūs to meto dailininkai, skulptoriai, architektai: Bernardas Bučas, Bronius Elsbergas, Vincas Grybas, Matas Menčinskas ir kiti. Be šių profesionalų pasiūlymus teikė ir moksleiviai.

Iki šių dienų J. Tumo-Vaižganto kolekcijoje išliko keturi paminklo eskizai. Vienas jų, sukurtas nežinomo autoriaus, turi gana originalią viziją. Paminklo autoriaus idėja – iškelti M. Valančiaus skulptūrą ant aukštos kolonos ir priešais pastatyti kryžiaus formos fontanėlį. Kryžiaus viršuje matosi grakščiai iškėlusi sparnus gulbė.

Kiek žinoma, šio komiteto organizuotas paminklas vyskupui M. Valančiui vis dėlto neiškilo. Vienas paskutinių laiškų, kai J. Tumas užsimena apie paminklo statybas, buvo rašytas 1933 m. sausio 30 d. dukterėčiai Barborai Lesauskienei. Jame J. Tumas rašė, jog iki vasario 16 d. bus išrinktas ir paskelbtas konkurso nugalėtojas. Deja, daugiau žinių apie šio paminklo statybas neturime. Tikriausiai iškilo tam tikrų trikdžių, o 1933 m. balandžio 29 d. mirė ir pats komiteto pirmininkas – J. Tumas-Vaižgantas.

Balio ir Vandos Sruogų namai-muziejus

1926 m. rašytojas, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas, publicistas, profesorius Balys Sruoga (1896–1947), dar prieš įsteigdamas teatro seminarą, Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete ėmėsi organizuoti Teatro muziejų. Šis muziejus turėjo būti mokslo įstaiga, kurioje kaupiama ir tvarkoma išblaškyta ir niekieno nerenkama archyvinė teatro medžiaga.

B. ir V. Sruogų namuose-muziejuje saugomi du dokumentai – raštai dėl teatro kūrimo bei funkcionavimo. Pirmasis adresuotas Valstybės teatro direkcijai, rašytas 1926 m. kovo 6 d. Dokumento autoriai – Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Vincas Mickevičius-Krėvė ir Teatro muziejaus organizatorius B. Sruoga. Jame pranešama apie sprendimą įsteigti Teatro muziejų, kuriame „esamąja medžiaga galės naudotis visi studijuojantys teatro reikalą, visi, kas šiokiu ar tokiu būdu prisidės prie muziejaus organizacijos darbo, ir betarpiai teatro darbininkai-kūrėjai“. Rašto autoriai prašo Valstybės teatro prisidėti prie muziejaus kūrimo – perduoti buvusių pastatymų bei aktorių nuotraukas, spektaklių programas, afišas, dekoracijų ir kostiumų eskizus. Autoriai iš anksto dėkoja ir pažada, kad aukos ir aukotojai bus skelbiami spaudoje.

Antrasis raštas, parašytas 1933 m. spalio 12 d., adresuotas prof. B. Sruogai. Jo autorius – Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas V. Krėvė-Mickevičius – praneša Teatro muziejaus turto tikrinimo datą ir laiką. Prašo paruošti trūkstamų ir netinkamų vartoti daiktų sąrašą.

Teatro muziejaus darbas nevyko sklandžiai. Nepaisant didelių pastangų, 1932 m. laiške Unei Babickaitei B. Sruoga rašo: „Iki šių metų neturėjau net savo kambario tam reikalui. Dabar jau turiu du kambariu ir dvi spintas, iš kurių tik viena pilna medžiagos. Už prisiunčiamą medžiagą aš nieko mokėti negaliu, nes šiems reikalams man neduota nė cento. Kiekvieno daikto reikia prašyt ir maldauti“. Karo metais dalis surinktos medžiagos dingo, likusioji dalis po karo išsibarstė ir pateko į įvairius archyvus.

Juozo Grušo namai-muziejus

Užsukę į Juozo Grušo namus-muziejų ir eidami tiesiai koridoriumi link rūbinės, turbūt nustebsite išvydę senovinio ginklo kopiją, kabančią ant sienos. Kodėl toks neįprastas eksponatas kabo rašytojo namuose?

Alebarda – tai dvirankis ginklas ilgu kotu, naudotas XIV–XV a. Jos ilgis gali siekti iki 3 metrų, o pagrindinis ginklo akcentas yra pusmėnulio formos kirvis ieties gale. Senovinio ginklo kopiją rašytojui, dramaturgui, žurnalistui J. Grušui (1901–1986) padovanojo Kauno dramos teatro kolektyvas 70-mečio proga. Pustrečio metro ilgio alebarda pagal aktorių užsakymą buvo pagaminta Kauno liaudies meistro Vyginto Viktoro Stokelio. Šalia ašmenų išgraviruotas įrašas: „Brangiam Juozui Grušui 70 metų jubiliejaus proga Kauno dramos teatras 1971 m.“

Ši dovana slepia įdomios istorijos pradžią. Kauno dramos teatro kolektyvas norėjo papuošti savo mylimą dramaturgą visa karžygio ekipuote ir šarvais. Buvo pradėta nuo alebardos, o kito jubiliejaus – 75-ojo – proga įteiktas skydas. Per ateinančias rašytojo sukaktis teatro aktoriai planavo nukaldinti visus likusius riterio šarvus, o, kai J. Grušas sulauks 100 metų ir „bus subrendęs rašytojas“, padovanoti baltą žirgą, kuriuo jis galėtų joti per visą Lietuvą…

Istorinio ginklo replika dovanai buvo pasirinkta neatsitiktinai. Būtent J. Grušas išpopuliarino istorinės tragedijos žanrą Lietuvoje, o Kauno dramos teatre buvo pastatytos žymiausios jo tragedijos: „Herkus Mantas“, „Barbora Radvilaitė“, „Švitrigaila“, „Unija“ ir kt. Alebarda yra tarsi simbolis, kuris vainikuoja J. Grušo indėlį į Lietuvos dramaturgiją.