Antanas Vienažindys (1841–1892) – lietuvių poetas, kunigas, vienas pirmųjų lietuvių meilės lyrikų, kurio kūryboje yra ir 1863 m. sukilimo atgarsių (poeto mylimoji Rožė Stauskaitė buvo ištremta į Sibirą su tėvais, palaikiusiais sukilėlius). Jis paliko rankraštinį rinkinį „Dainos“, kuris pirmą kartą buvo išspausdintas 1894 m. JAV. Daugelis šio rinkinio eilėraščių tapo liaudies dainomis.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma poeto kolekcija nėra gausi, tačiau joje yra vertingų muziejinių vertybių. Ypač įdomus vienas A. Vienažindžio turėtas paveikslas. Tai Rafaelio „Madonos“ kopija žalvario papuošime, kopijos autorius nežinomas, ji datuojama XIX a. Rafaelio tapytos Madonos, šv. Mergelės Marijos vaizdinys buvo labai paplitęs, todėl galima aptikti įvairių paveikslo kopijų. Tačiau paveikslas įdomus ne kaip meno kūrinys, bet kaip draudžiamosios spaudos slėptuvė. Įmantrus paveikslo žalvario papuošimas gerai užmaskuoja plačius, dvigubus jo rėmus, kurių galinė dalis nesunkiai atsistumia. Tarp rėmų esančioje ertmėje buvo galima paslėpti pluoštą laikraščių ar plonų knygelių, kurios spaudos draudimo metais (1864–1904) paprastai buvo spausdinamos Rytų Prūsijoje ir iš ten gabenamos į Lietuvą.

Fotografijoje pozuoja poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas Kazys Binkis (1893–1942) su gausia šeima. Iš kairės – podukros Irena ir Lilijana, sūnus Gerardas, rašytojas, žmona Sofija, dukra Eleonora (ją vadino Levute). Nuotrauka daryta apie 1930 m.

Rašytojo gyvenimas buvo neatsiejamas nuo vaikų ir jaunimo. Vaikystėje talentingasis poetas buvo tikras pramuštgalvis, todėl suaugęs gerai suprato vaikus. Pasimokęs „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune, Biržų keturklasėje, Vilniaus pedagoginiuose kursuose, K. Binkis grįžo į gimtinę mokytojauti.

Papilyje prabėgo laimingiausi jaunystės metai. K. Binkis mokė vaikus ir suaugusius, rengė vaidinimus ir vakarėlius, vadovavo chorui. Susibūrimų metu jaunas poetas skaitydavo eiles ir grodavo smuiku. Pasvalyje surengtuose mokytojų kursuose jis susipažino su mokytoja Pranute Adamonyte. Beveik visi eilėraščiai, parašyti po 1917 m., skirti Pranutei. Vėliau ji tapo poeto žmona, nors darbštiems ir turtingiems Adamoniams atrodė ne pora vėjavaikis poetas.

1922 m. gimė duktė Eleonora, po metų sūnus Gerardas. 1927 m. Pranė Binkienė peršalusi mirė, būdama tik 29-rių. Poetas liko našlys su dviem mažais vaikais. Po dvejų metų vedė Sofiją Kudrevičiūtę-Nacevičienę, kuri augino dvi savo dukreles Ireną ir Lilijaną. „Įsteigėm kooperatyvą vaikams auginti“, – juokavo rašytojas.

Visus keturis vaikus K. Binkis vienodai mylėjo, leido juos į gimnaziją. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugome laiškus, rašytus vaikams į žmonos Sofijos gimtinę Balsius. Laiškuose K. Binkis rūpinasi vaikais, jų laisvalaikiu ir sveikata. Kreipiasi ,,Mieli vaikiukai“, „Mieli vaikučiukai“.

K. Binkis vaikams skaitydavo savo kūrybą. Sūnus Gerardas prisiminė, kaip rašydamas „Atžalyną“ poetas su jais tarėsi. Visi keturi vaikai jau buvo gimnazistai ir patardavo tėvui, kaip sukurti žaismingus ir gyvus dialogus. K. Binkis norėjo parašyti patrauklią ir suprantamą pjesę jaunimui. Drama „Atžalynas“ populiari iki šių dienų.

Karo metais K. Binkis su žmona Sofija gelbėjo žydus nuo mirties, jiems padėjo vaikai. Visa ši graži šeima įtraukta į Pasaulio teisuolių sąrašą.

Rašytojui, kunigui, visuomenės veikėjui Juozui Tumui-Vaižgantui (1869–1933) gamta visada buvo labai artima, ir tai galima pastebėti prisiminus jo biografiją, kūrybą. Apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ rašytojas pavaizduoja ne tik baudžiavos laikus, Mykoliuko ir Severjos meilės istoriją, bet ir gyvybingą, mus supantį gamtos pasaulį.

Be jokios abejonės Vaižgantui artima asmenybė atrodė vienuolis Pranciškus Asyžietis, gyvenęs XII a. Pranciškus yra paskelbtas šventuoju, laikomas gyvūnijos ir gamtos globėju, būtent dėl glaudaus ryšio su gamta. Apie šį vienuolį Vaižgantas rašė: „Jei ne visas kosmosas, tai bent žemė ir visa, kas jos yra, jaučia mūsų meilę ar panieką. Jautė gi broliai-paukščiai, brolis-vilkas Pranciškaus Asyžiečio meilę, jei jiems gera buvo būti su juo. Aš tikiu legenda, kaip, žmonėms nepaslenkant klausyti šventojo pamokslininko, žuvelės atplaukdavusios jo klausyti. Kai aš myliu gamtą, aš esu jos įtakoje ir ji pati – mano įtakoje“.

Pristatome įdomią muziejinę vertybę – Vaižganto memorialinį daiktą – medžio drožinį „Šv. Pranciškus“. Tai nedidelis, nežinomo autoriaus apie 1893 m. Lietuvoje sukurtas drožinys. Meno kūrinys buvęs dažytas, tačiau per daug metų didžioji dalis dažų nusilupusi, kai kuriose vietose medis įtrūkęs. Drožinio centre galima aiškiai įžiūrėti Šventąjį Pranciškų ir Dievo apsireiškimą. Tai, kad čia pavaizduotas Pranciškus Asyžietis, išduoda akivaizdūs gyvūnijos motyvai – dešiniajame drožinio kampe tupi rudas triušis, o ant jo ir virš jo – trys balti paukščiai, panašūs į balandžius. Vienuolis vaizduojamas klūpintis ant kelių, bet nenusižeminęs, o aukštai iškėlęs galvą ir rankas, pasitinkantis Dievą, kuris siunčia į žemę šviesą ir duoną.

Rašytojas turėjo ir daugiau su šiuo šventuoju susijusių meno kūrinių. Vaižganto namų svetainėje, šviesiausiame ir jaukiausiame kambaryje, kabo pagal italų dailininko Francesco Trevisani Jono Janulio piešta Pranciškaus Asyžiečio paveikslo kopija. Kad Vaižgantas žavėjosi Asyžiečio asmenybe, įrodo paties rašytojo citata: „Idealizmą tepasilaikau, o aukščiausiu idealizmo pavyzdžiu laikaus didžiausį viduramžių romantiką, prancūzų poetų patroną Asyžietį Pranciškų Bernadonę. Aš esu pranciškonas“.

Veika J. Aisčio ekspozicija

Julijonas Lindė-Dobilas (1872–1934) buvo ne tik rašytojas, literatūros kritikas, kunigas, bet ir puikus mokinių ir kitų kolegų mylimas pedagogas.

Nuo 1926 m. J. Lindė-Dobilas mokytojavo Panevėžio gimnazijoje, buvo šios gimnazijos direktorius. Bronys Raila prisiminė: „Kaip žmogus Julijonas Lindė-Dobilas buvo reto malonumo, švelnumo, aukštaitiško lyriškumo, visada giedrios šypsenos, fizinio ir dvasinio skaistumo asmenybė. Taip gera ir šilta jį prisiminti buvus mano mokytoju, ir esu tikras, kad šimtai panevėžiečių tebenešioja širdyje jo šviesų paveikslą, ir jis ligi šiol mums visiems sudaro labai brangią mūsų sielos dalį“.

J. Lindė-Dobilas vadovavo mokinių savišvietos sambūriui „Meno kuopa“, kuriai priklausė pradedantieji literatai ir kiti kultūra besidomintys vyresnių klasių gimnazistai. Sekmadieniais po pamaldų susirinkdavo apie 100 mokinių salėje, skaitydavo eilėraščius, noveles, referatus, diskutuodavo. J. Lindė-Dobilas mėgindavo duoti patarimų, skaitydavo paskaitas apie rašytojus, literatūros kritikus, filosofus. Mokinius gerbė, mėgo su jais fotografuotis.

1924 m. darytoje fotografijoje užfiksuoti Panevėžio gimnazijos šeštosios klasės berniukai ir mokytojai. Antroje eilėje iš kairės sėdi mokytojai Jurgis Elisonas, Juozas Zikaras, neatpažintas asmuo, gydytojas Antanas Didžiulis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Yčas, Matas Grigonis, J. Lindė-Dobilas ir kiti.

Būsimasis tapytojas Kazimieras Žoromskis žavėjosi direktoriaus J. Lindės-Dobilo asmenybe, nes „gimnaziją valdė ne tironiškais įstatymais, ne bausmėmis, bet meile, ir klestėti klestėjo jo gimnazija ir drausme, ir mokymusi, ir žmonėmis“.

Knyga „Aistiški studijai. Tyrinėjimai lygintinjo prūsų, latvjų ir liėtuvjų kalbômoksljo srityję“ – vienas žymesnių leksikologo ir leksikografo Kazimiero Būgos (1879–1924) darbų. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas 1908 m. knygos leidimas. Jame nagrinėjamos tarmių ypatybės, žodžių tarimo atvejai, pateikiama žinių apie lietuvių, latvių, prūsų prokalbę. Aptariamas bendros prokalbės klausimas, nagrinėjamos istorinės ir praktinės akcentologijos problemos. Baltus K. Būga įvardija aisčiais. Knygos gale pateiktas turinys lietuvių ir vokiečių kalbomis. Titulinio ir antraštinio lapų duomenys sutampa.

Knyga skiriama lietuvių kalbos tyrinėtojo, K. Būgos mokytojo Kazimiero Jauniaus atminimui. Su juo K. Būga susipažino 1902 m., kai K. Būga buvo paskirtas K. Jauniaus sekretoriumi, už šį darbą apmokant iš Mokslų akademijos lėšų (papildomos lėšos K. Būgai buvo labai svarbios, nes gyvenimo sąlygos tiek Peterburgo, tiek Kauno laikotarpiu buvo varganos). Šio darbo kalbininkas atsakingai ėmėsi maždaug nuo 1902 m. O pastangų iš tiesų reikėjo įdėti nemažai. Nelengvo būdo, užsispyręs ir jau pasiligojęs K. Jaunius toli gražu ne su visais buvo linkęs dalintis sukaupta medžiaga ir žiniomis. Tačiau K. Būgos kompetencija ir darbštumas padarė įspūdį, ir jie tapo puikiais kalbos lauko bendradarbiais.

K. Jauniaus įtaką K. Būgai galima vertinti dvejopai. Viena vertus, polinkis lyginti skirtingų kalbų duomenis, gilintis į žodžių etimologiją daugiausia buvo nulemtas būtent K. Jauniaus. Jis K. Būgai, kaip besiformuojančiam plataus akiračio kalbininkui, suteikė daug reikalingų žinių, supažindino su šaltiniais. Kita vertus, kuriam laikui buvo tarsi izoliavęs nuo pripažintų filologijos autoritetų (A. Leskyno, K. Brugmano ir kt.), savo žiūros tašką pateikdamas kaip svarbiausią. Vėliau K. Būga savo lėšomis išleido ir išsiuntinėjo žymesniems kalbininkams hektografuotą „Aistiškų studijų“ autokritiką, kurioje paneigė beveik visus svarbesnius K. Jauniaus mokslo teiginius.

Iš K. Jauniaus K. Būga buvo perėmęs ir rašybos principus, kurie buvo labai sudėtingi, netinkami praktinei vartosenai (XIX a. pabaigos spaustuvės neturėjo techninių galimybių išspausdinti K. Jauniaus pasiūlyta rašyba užrašytų tekstų), nors ir gerai atspindėjo žodžių istoriją ir tarmių skirtumus. Šie rašybos principai neprigijo ir buvo atmesti, o ir pats K. Būga ilgainiui jų atsisakė, nors dar kurį laiką net laiškus namiškiams rašė K. Jauniaus pasiūlytomis raidėmis su gausiais diakritiniais ženklais. Šiame „Aistiškų studijų“ leidime K. Būga dar laikėsi K. Jauniaus pasiūlytų rašybos principų.

Antanas Strazdas (1760–1833) – lietuvių poetas, katalikų kunigas, liaudies dainius, žmonių vadintas maloniniu Strazdelio vardu. Tai originali asmenybė, gyvenimo būdu skleidusi dvasios laisvę, atmetusi prisitaikymą, iš prigimties maištingo temperamento, savaip suprantanti kunigo pašaukimą. Tikrų faktų apie A. Strazdo biografiją yra labai mažai, todėl jis lietuvių literatūros istorijoje tapo pusiau legendiniu asmeniu. Žinoma, kad gimė baudžiauninkų šeimoje, Astrave (dabar – Margėnai, Rokiškio r.), mokėsi Kurše, vėliau Varnių kunigų seminarijoje, kur buvo įšventintas į kunigus. Kunigavo įvairiose parapijose, o nuo 1820 m. persikėlė į Kamajus, kur gyveno iki mirties. Nuolatinių pareigų neturėjo, vertėsi iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už „elgesį ne pagal luomo pašaukimą“ 1828 m. buvo suspenduotas ir metams uždarytas į Pažaislio vienuolyną, kuris buvęs savotišku kalėjimu prasižengusiems kunigams, „dvasinės atgailos atlikti“.

A. Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“, išleistos Vilniuje 1814 m., yra pirmasis originalių lietuviškų eilėraščių rinkinys. Tai lietuvių pasaulietinės poezijos pradžia. Nors K. Donelaičio „Metai“ parašyti anksčiau (XVIII a. septintame dešimtmetyje), bet išspausdinti jie buvo Karaliaučiuje tiktai 1818 m. – t. y. praėjus ketveriems metams po A. Strazdo rinkinio pasirodymo. Knygos novatoriškumą suprato ir pats autorius – A. Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“ pradedamos lotynišku posakiu: „Ecce nova sunt omnia“ ( „Čia viskas nauja“).

Poetui esant gyvam išleistas tik šis vienintelis poezijos rinkinėlis, kurį sudaro 9 eilėraščiai ir 2 religinės giesmės. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas antrasis A. Strazdo poezijos rinkinio leidimas, išėjęs 1884 m. Tilžėje. Knyga įrišta konvoliute kartu su „Pamokslas apie sūdą Dievo“ (Vilnius, 1861 m.) ir kitomis knygomis.

A. Strazdo poezija, lyrizmu artima lietuvių liaudies dainoms, davė pradžią lietuviškajai lyrikai. Daug neišleistų eilėraščių plačiai paplito liaudyje, virto liaudies dainomis. Viena A. Strazdo giesmių – „Pulkim ant kelių“ – prieš mišias Lietuvos bažnyčiose tebegiedama ir šiandien. Šią giesmę Maironis eilėraštyje „Lietuva brangi“ įrašė į poetinį Lietuvos peizažą.

Poeto Bernardo Brazdžionio (1907–2002) kolekcijoje saugoma labai reta muziejinė vertybė  – 1944 m. liepos 31 d. traukinio bilietas vienam asmeniui iš Eitkūnų (Eydtkau) į Gracą. Neabejotina, jog šis bilietas prieš 70 metų poetui Bernardui Brazdžioniui atvėrė kelią į laisvąjį pasaulį.

1944 m. vasarą tūkstančiai Lietuvos inteligentų traukėsi į Vakarus. Susikrovę būtiniausius ir brangiausius daiktus ir kurį laiką dar glaudęsi Maironio namuose, į nežinomybę keliavo ir poeto B. Brazdžionio šeima. Kartu su reikalingiausiais daiktais išsivežė dokumentus, kelis laiškus, vieną kitą knygą, kelias devocionalijas.

Iki Kulautuvos plaukė garlaiviu, Kybartų link važiavo sunkvežimiais. Kiršuose, netoli pasienio, buvo poeto Kazio Bradūno tėviškė. Ten apsistojo pas K. Bradūno tėvus kartu su rašytoju Česlovu Grincevičiumi, ekonomistu Juozu Leimonu, tautotyrininku Antanu Mažiuliu. Artėjant frontui, pasikinkę 4 arklius, keliavo į Rytprūsius.

Pasienyje Brazdžionių šeimai teko išsiskirti. Išsiskyrimą liudija maža rankraštinė knygelė „Svetimi kalnai“, kurioje yra B. Brazdžionio įrašas: „Mano brangiajai Aldonėlei – Duok Dieve vėl visiems laimingai susitikti / Bernardas / 44.7.19.“

Aldona Brazdžionienė su trimis mažais vaikais prekiniais vagonais buvo išvežti į Vakarus ir apgyvendinti pereinamajame lageryje („durchgangslager“), o B. Brazdžionis buvo paimtas apkasų kasti. Tačiau po trijų dienų, liepos 22-ąją, Virbalyje B. Brazdžioniui buvo išduota medicininė pažyma, kad jis darbui netinkamas. Nusipirkęs bilietą į Gracą, po dešimties dienų, liepos 31-ąją, išvyko traukiniu iš Eitkūnų. Nelengva buvo kelionė, pavojai tykojo kiekvienoje vietoje, kamavo nežinomybė, ar pavyks surasti šeimą. Tik rugpjūčio 7-osios rytą iš Breslau (Vokietijoje) B. Brazdžionis išsiuntė žmonai dvi telegramas į pereinamąjį lagerį Gotenshafene, pranešdamas atvykimo valandą.

Išlikusiame ir sunkiai įskaitomame B. Brazdžionio dienoraštyje pirmasis įrašas – rugpjūčio 15-ąją: „7.20 atvykstam į Furthofą“. Tikėtina, jog tuomet atvyko su šeima, nors dienoraštyje apie šeimos narius pirmą kartą užsimena tik rugsėjo 12 d.

„Anykščių šilelio“ autoriaus, poeto, kalbininko, vyskupo Antano Baranausko (1835–1902) kolekcijoje saugoma įdomi muziejinė vertybė – knyga lenkų kalba „O progresji transcendentalnej oraz o skali i syłach umysłu ludzkiego. Studium matematyczno-filozoficzne. Ks. Biskupa A. Baranowskiego. Warszawa, 1897“. Tai A. Baranausko filosofijos-matematikos studija „Apie transcendentalinę progresiją, taip pat apie žmogaus proto skalę ir jėgas“, išleista Varšuvoje 1897 m. autoriaus lėšomis.

Domėjimąsi matematika liudija poeto laiškas Aleksandrui Dambrauskui-Adomui Jakštui: „Ne matematikoje glūdi kunigo pašaukimo tikslai ir uždaviniai. Visame dievo apreiškime nėra nė vienos matematinės formulės. Užsiimu, kad nedykinėčiau ir kad lavinčiau protą. Matematikos sritis yra laisva nuo politinių agitacijų insinuacijų. Taisyklės ir dėsniai skaičiuose mane žavi, juose matau amžinų nesulaužomų tiesų spindulėlius. Skaičių aibės yra laipsniai, pakeliantys protą prie begalybės supratimo“.

1883–1887 m. poetas pasinėrė į algebrą, o nuo 1891 m. jį pavergė geometrija ir trigonometrija. Matematiką jis siejo su filosofija ir teologija, o šio darbo rezultatas ir yra knyga „Apie transcendentalinę progresiją, taip pat apie žmogaus proto skalę ir jėgas“.

Uolus atsidėjimas matematikai paveikė A. Baranausko sveikatą. 1892 m. vasario 11 d. Kaune rašytame laiške prelatui A. Jakštui poetas skundžiasi: „Jau savaitė, kaip būtinai turėjau nutraukti visus tolesnius matematinius tyrinėjimus, ir ne tik tyrinėjimus, bet net lengviausius apskaičiavimus dėl galvos pervargimo. Prasidėjo svaigulys, ko anksčiau niekad nepatyriau; o tai yra neabejotinas įspėjimas, kad turiu duoti galvai daugiau poilsio, kad ji netaptų visai netikusi darbui, net pareiginiam“.

Matematikos mokslo istorijoje išliko A. Baranausko formulė pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Jis taip pat sukūrė nemažai šiuo metu vartojamų lietuviškų geometrijos terminų: „trikampis“, „daugiakampis“, „lankas“, „erdvė“, „status kampas“, „smailus kampas“ ir kt. Beje, dalis jo siūlytų terminų taip ir neprigijo („ratas“ vietoj „skritulio“, „ratlankis“ vietoj „apskritimo“ ir pan.). XIX a. Lietuvos matematikos mokslo istorijoje vyskupas A. Baranauskas minimas kaip nagrinėjęs skaičių teorijos uždavinius, mėginęs tikslinti skaičiaus „pi“ reikšmę, o, gilindamasis į begalybės sąvoką, ją siejo su filosofijos bei teologijos klausimais, apibendrino žmogaus proto ribotumą ir mokslo ribų siaurumą.

Pageltusi nuotrauka, kurioje atpažįstame rašytoją Joną Biliūną (1879–1907 m.), buvo saugoma asmeniniame gydytojo, ginekologo, profesoriaus Prano Mažylio albume. Kitoje jos pusėje P. Mažylio ranka užrašyta, jog tai Liepojos lietuvių grupė, nusifotografavusi 1903 m. pavasarį.

Besimokydamas Liepojos gimnazijoje, J. Biliūnas buvo įsitraukęs į socialdemokratų judėjimą, dalyvavo Liepojos darbininkų demonstracijoje, įkūrė slaptą moksleivių būrelį. Vėliau, susirgęs džiova, nuo politinės ir visuomeninės veiklos nutolo. 1903 m. rašytojas Liepojoje jau nebesimokė ir negyveno, tačiau galbūt buvo atvykęs susitikti su bičiuliais… Taip grupelė bendraminčių kartu ir įsiamžino.

Milda Telksnytė ir Vygantas Račkaitis biografinėje apybraižoje „Į aukštą kalną“ (Vilnius, 1986) rašo: „Liepojoje jo niekas nevadina Joniuku. Čia jis – Jonas Biliūnas. Arba tiesiog – Biliūnas. Gimnazistai dar vadina jį ir Meška. Matyt, praminė jį todėl, kad berniukas kalba storoku balsu, vaikšto apsiavęs dideliais sunkiais pusbačiais, šiek tiek krypuodamas. Jis ne toks vikrus ir lieknas kaip kiti bendraamžiai. Judesius varžo ir ankštas, jau išaugtas švarkelis. Apsiprato su ta pravarde. Meška – stiprus, pagarbos vertas žvėris. Tai ne koks kiškis ar šeškas… O Joniuko vardas liko tenai, Niūronyse. Tose taip greitai prabėgusiose, jau nesugrąžinamose vaikystės dienose“.