Rašytojas, diplomatas, spaudos darbuotojas Ignas Šeinius (1889–1959) priklauso dviejų šalių kultūroms: lietuviškajai ir skandinaviškajai. Jis dirbo Lietuvos pasiuntiniu Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, 1917 m. vedė švedę Gertrudą Sydolf, užaugino sūnų Irvį, gerai išmoko švediškai, šia kalba taip pat ir rašė. 1940 m. rašytojas visam laikui išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Stokholme.

Lietuvoje rašytojas labiausiai žinomas impresionistinėmis apysakomis ir romanu apie meilę „Kuprelis“, o Švedijos skaitytojams imponuoja memuarinės publicistikos knygomis apie 1940 m. sovietų okupuotą Lietuvą ir Antrąjį pasaulinį karą. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve saugoma I. Šeiniaus knyga švedų kalba „Den röda floden stiger“ („Raudonasis tvanas“) su autoriaus sūnaus Irvio Šeiniaus autografu. Knyga, vaizduojanti sovietinę Lietuvos okupaciją nuo 1939 m., Švedijoje susilaukė net trijų leidimų, taip pat buvo išleista danų ir suomių kalbomis. Lietuvių kalba pirmąkart pasirodė Niujorke 1953 m.

Lietuvos skaitytojai su I. Šeiniaus memuarine proza galėjo susipažinti tik atgavus nepriklausomybę, ši rašytojo kūrybos dalis sovietmečiu Lietuvoje nebuvo verčiama į lietuvių kalbą. Tik 1990 m. „Vagos“ leidykla kukliai išleido „Raudonąjį tvaną“. Stepas Zobarskas įvade rašo: „Vos spėjęs atsikvėpti, Šeinius vėl griebiasi savo ginklo – plunksnos ir per šešias savaites parašo „Raudonąjį tvaną“, kuris sukelia švedų spaudos ir skaitytojų nepaprastą susidomėjimą. Kultūrinės ir politinės švedų organizacijos kviečia jį su paskaitom apie Lietuvą, laikraščiai skelbia su juo padarytus pasikalbėjimus; jis skaito keletą paskaitų Upsalos universitete, daro pranešimą švedų parlamente, kalba teologijos studentams. 1941 metais „Raudonasis tvanas“ pasirodo danų, o po metų – ir suomių kalba. Maža to, Suomijos vyriausybės pakviestas, autorius važinėja su paskaitomis po visą Suomiją, kur, pasak suomių propagandos ministerio, „Šeiniaus veikalas čia, Šiaurės Europoje, turėjo ne mažiau reikšmės kaip visa armija kariuomenės“.

Menininko, poeto, kinematografininko Jono Meko (1922–2019) kolekcijoje saugoma nedidelio formato knyga „Reminiscencijos“, pagaminta 1972 m. Niujorke. Tai dviejų talentingų menininkų darbas – tekstas sukurtas Jono Meko, apipavidalintas – FLUXUS pradininko, jo artimo draugo Jurgio Mačiūno (1931–1978).

„Reminiscencijos“ tampa debiutinės knygos – „Semeniškių idilių“ – tęsiniu. „Semeniškių idilės“ panardina mus į J. Meko gimtojo kaimo buities gelmes, atveria vaizdingą peizažą. Tekstai parašyti paprastais taikliais žodžiais, tapomi lengvomis impresionistinėmis spalvomis. Knygoje vyrauja prarasties nuotaika, ryškūs ilgesio motyvai. „Reminiscencijose“ tęsiamas kelionės motyvas, eilėmis dėliojami autobiografiniai fragmentai: užfiksuoti dešimties metų įvykiai (1944–1954), apėmę vietas nuo Dirschau (netoli Dancingo) iki Niujorko (Manhateno). Poetas sugrįžta į skausmingas dienas, praleistas Vokietijoje, DP (išvietintųjų) stovyklose. Atkuriami ten sutiktų žmonių paveikslai, išgyventi nutikimai glaudžiasi vienas prie kito. Aprašoma skurdi, pilka kasdienybė, tačiau ji persmelkta trapia viltimi ir tikėjimu. Knygos tekstai pulsuoja meile savo draugams ir bičiuliams. Jaunieji kūrėjai ieškojo savo vietos chaotiškame, karo grimasų perkreiptame pasaulyje. „Iš tikrųjų aš nežinau, kas yra tie vaizdai, bet aš atpažįstu juos kaip savo prisiminimus, jų detales“, – rašė J. Mekas.

Akį patraukia netradicinis knygos formatas ir jos pagaminimo būdas – įrišta į rudos odos, pailgus viršelius, pirmame pritvirtinti iš metalo pagaminti skaičiai. Tekstas atspausdintas ant gelsvos spalvos nedidelių lapelių ir įklijuotas tarp tekstą iliustruojančių nuotraukų. Dauguma šių nuotraukų vėliau paskelbta knygoje „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“, išleistoje Vilniuje 2000 m. Muziejaus archyve pagamintų knygelių yra ir daugiau – jos su J. Meko dedikacijomis Alfonsui Nykai-Niliūnui, Vladui Šaltmirui, Viktorijai Skrupskelytei, Jurgiui Janavičiui.

Kai kurias muziejines vertybes tikrai įdomiomis galima vadinti žinant ne tik istorinę bei kultūrinę jų vertę, bet ir tam tikras jų atsiradimo muziejuje aplinkybes, ypatingą jų ryšį su dovanotoju, pardavėju ar autoriumi. Arba, laikydami rankose, tarkim, laiškus, knygas, rankraščius, nuotraukas, labai panašius į daugelį muziejuje esančių, pasitelkę vaizduotę, išvystame juos tarsi nematomą mėnulio pusę, apgaubtus netikėta šviesa… Taip galima būtų vertinti kai kurias negausioje rašytojo, scenaristo, vertėjo Grigorijaus Kanovičiaus (1929–2023) kolekcijoje esančias muziejines vertybes. Pavyzdžiui, dvi knygas ir keletą rankraščių.

Išskirtinės saugomos knygos – G. Kanovičiaus „Aš žiūriu į žvaigždes“ (1959) ir Rūtos Oginskaitės „Gib a kuk / Žvilgtelėk / Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“ (2017). Pirmoje knygoje autorius devynmečio vaiko lūpomis grožinės literatūros kalba pateikia pirmuosius savo biografijos faktus, antroje – devintą dešimtį bebaigiantis žinomas Lietuvos ir žydų rašytojas – litvakas – kartu su žmona Olga pasakoja apie savo gyvenimą ir kūrybą. Abi knygos, nors itin skirtingos, yra unikalios, įdomios, išsamios, teikiančios daug informacijos ir intelektui, ir sielai. Pirmoji – pamatas visai tolesnei G. Kanovičiaus kūrybai, tarsi kūrybinis jo kredo. Antroji – monografinis darbas, skirtas rašytojui G. Kanovičiui, atskleidžiantis visą rašytojo gyvenimą. Joje – daugybė atsiminimų, giliamintiški samprotavimai, išmintingi metaforiniai apibendrinimai. Abi knygas galima laikyti bibliografine retenybe. Tam tikra prasme…

O jei kalbėtume apie sunkiai įskaitomus rašytojo rankraščius, „Pokalbių“ knygoje randame nemažai prisiminimų apie Lietuvos kino legendą – režisierių Vytautą Žalakevičių. Kinas – itin produktyvi G. Kanovičiaus kūrybos sritis, jis rašė scenarijus Lietuvos, Rygos, Talino kino studijomis, tad V. Žalakevičius ir G. Kanovičius daug dirbo kartu. G. Kanovičius prisimena, jog dėl neįskaitomos rašysenos „rašė balsu – diktavo sakinius, dialogus, siūlė ištisas siužetines linijas“. Šią rašyseną V. Žalakevičius yra pavadinęs „žavia ir romantiška“, tačiau kartą V. Žalakevičius žiūri į raštą ir sako: „Griša, aš tikiu, kad tu baigei universitetą, bet kad baigei pradinę mokyklą – netikiu, <…> su tokiu raštu tik į vaistinę“. Žmona Olga paaiškina: „keturias pirmas klases jis juk baigęs jidiš… Iš pradžių mokėsi žydiškais rašmenimis iš dešinės į kairę, paskui rusiškais – iš kairės į dešinę…“

Kryžius, kurį matome nuotraukoje, į muziejų atvyko iš Zinos ir Mariaus Katiliškių namų Lemonte, Čikagos priemiestyje. Iš Lietuvos pasitraukę poetė Zinaida Nagytė-Katiliškienė (Liūnė Sutema) ir jos vyru JAV tapęs prozininkas Marius Katiliškis sunkiai pratinosi prie naujojo gyvenimo, labai ilgėjosi gimtosios žemės, o savo namus pavertė lietuviškumo oaze. Ten buvo galima rasti daug tautinių motyvų, juostų, gintaro dirbinių. M. Katiliškis mėgo ir mokėjo drožinėti, stebindavo bičiulius, kaip jo rankose medžio gabalas virsta meno kūriniu. Į drožinius M. Katiliškis įdėdavo daug širdies ir jausmo, todėl šie dirbiniai rašytojui tapo saviraiškos būdu. Medinis paprastas kryželis – taip pat M. Katiliškio rankų darbo. Nukryžiuotasis pritvirtintas palmių vytelėmis, kurios laikui bėgant sutrūkinėjo, bet dirbinį muziejininkai stengėsi išsaugoti kiek įmanoma autentiškesnį ir vyteles paliko. Kryžius kabėjo virš sutuoktinių lovos miegamajame. Daug išbandymų Dievas skyrė Katiliškių šeimai, bet tikėjimo juo šeima neprarado ir medinis kryželis savo vietos nepaliko iki pat M. Katiliškio, o vėliau ir jo žmonos mirties.

1997 m. Maironio lietuvių literatūros muziejų netikėtai pasiekė labai retas ir įdomus siuntinys: rašytojo, žurnalisto, diplomato, fotografo Petro Babicko (1903–1991) kolekcija, kurią jachta „Laisvė“, vadovaujama kapitono Igno Minioto, parplukdė iš tolimosios Brazilijos.

Nepriklausomoje Lietuvoje gerai žinomas P. Babickas, kaip ir daugelis kitų Lietuvos rašytojų, 1944 m. kartu su brolio Kazio šeima pasitraukė į Vakarus. Trumpai pagyvenęs Vokietijoje, Italijoje, Kanadoje, bandė patekti į JAV, bet, nepavykus to padaryti, 1946 m. ryžosi emigruoti į Pietų Ameriką. Likimas lėmė, kad ten praleido visą likusį gyvenimą. Apsigyveno Brazilijoje, Rio de Žaneiro mieste. Dirbo diplomatinį darbą, o laisvalaikį skyrė kūrybai, kultūrinei veiklai ir lietuvybei puoselėti.

P. Babickas pradėjo kelionę po Braziliją, ieškojo savo tautiečių, atklydusių į šią be galo tolimą, bet svetingą žemę jau nuo 1926 m. Darbštūs, sąžiningi lietuviai visai neblogai įsikūrė: turėjo savo žemių, kavos plantacijų, samdė vietinius gyventojus ūkio darbams. Iš susitikimų, pokalbių, ilgesnio bendravimo P. Babickas sužinojo jų gyvenimo istorijas, vėliau medžiagą panaudojo 1951 m. išleistoje knygoje „Brazilija“.

P. Babickas, jau prieškario Lietuvoje garsėjęs kaip žymus fotografas, meninės fotografijos pradininkas, su fotoaparatu nesiskyrė ir kelionėse. Jis sekė ne tik lietuvių pėdsakais, bet, būdamas jautrus ir pastabus aplinkai, žavėjosi nepaprasta, egzotiška šio Pietų Amerikos krašto gamta, indėnų kultūra, istorija. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomame P. Babicko kolekcijoje yra išlikę apie 800 jo darytų nuotraukų. Jose užfiksuoti unikalūs XX a. 4–5 deš. Pietų Amerikos šalių vaizdai – įspūdinga gamta, milijoninių didmiesčių kasdienybė: modernūs dangoraižiai, istoriniai paminklai, milžiniški paplūdimiai, parkai ir miestų gyventojai. P. Babickas gerai jautė socialinius kontrastus, tad jo nuotraukose – ne tik miestiečiai ar aukštuomenė, bet ir skurstantys favelų (vargšų rajonų) gyventojai. Sunkus darbas, tropinis karštis, skurdas kontrastuoja su pietietišku temperamentu, ir čia pat gatvėje išsiveržia gyvenimo džiaugsmas: fanatiškai garbinamas futbolas, ištisomis paromis linksminamasi maratoniniuose karnavaluose… Tokie nepaprasti įspūdžiai vertė rašytoją nepaleisti fotoaparato nei dieną, nei naktį. Įspūdingos P. Babicko nuotraukos atveria dalelę nuostabios egzotikos, kurioje gyveno laisvas ir ambicingas lietuvis menininkas: kūrybinga, įvairiapusė asmenybė, likimo nublokšta į kitą Žemės rutulio pusę.

„Rašytojas – rimtas, solidus, patikimas“, – taip Jurgį Jankų (1906–2002) apibūdino literatūros kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas.

J. Jankus išbandė įvairius žanrus: kūrė pjeses, noveles, romanus, apsakymus, kūrinėlius vaikams. Pelnė nemažai apdovanojimų, tačiau vieną jų itin brangino. Maironio lietuvių literatūros muziejuje, tarp saugomų vertingų dokumentų, nuotraukų, rankraščių, užrašų knygelių, pavienių juodraštinių lapų, kūrybinių mašinraščių, yra 1948 m. parašyta ir Vokietijoje išleista knyga „Naktis ant morų“ – išskirtinė turiniu ir įklijuotu Lietuvių rašytojų tremtyje valdybos apdovanojimo aktu. Kompetentinga komisija – Povilas Gaučys, A. Nyka-Niliūnas, Balys Gaidžiūnas, Bernardas Brazdžionis ir sekretorius Henrikas Radauskas – parašais patvirtina, kad „LTB Švietimo valdybos premija paskirta Jurgiui Jankui už beletristikos veikalą „Naktis ant morų“, kuriame autorius giliai įsijausdamas į žmogaus dvasios gelmes ir mūsų dienų problemas, menine forma atvaizduoja žmogaus ir lietuvio kančios kelią ir su dideliu realumu parodo dviejų totalitarinių santvarkų asmenybės išniekinimą, kartu duodamas originalios kompozicijos, turtingos fabulos ir stiprios intrigos kūrinį“. Šioje knygoje aprašyti įvykiai sukrečia autentiškumu, realiais nužmogėjusių raudonojo ir rudojo maro okupantų veiksmais.

Gyvenant DP (išvietintųjų stovyklose) nebuvo normalių sąlygų kūrybai. Laiške Antanui Vaičiulaičiui J. Jankus rašė: „Daugumas gyvename ypač sunkiose sąlygose, susikimšę, kartais ir alkanoki, be to, nuolat žmones blaško milijonai eilinių reikalų. Aš pats prieš tris savaites įsikūriau, atrodo, minimališkai pakankamose sąlygose, bet lygiagrečiai turėjau gimnazijoj paimti kelių klasių lietuvių kalbą, nes nėra žmonių. O kai nėra jokių mokslo priemonių, tai atima tiek laiko ir energijos, kad platesnio masto darbo padaryti nebeįmanoma. <…> Viskas, ką ligi šiol buvau parašęs (turėjau daugiau ar mažiau išbaigtus 9 veikalus) viskas dingo. Tarp jų buvo ir apie 100 novelių“ (Seedorf, 1946 m. gegužės 14 d.).

Elena Mezginaitė (1941–2005) – poetė, žurnalistė, nepaprastai kūrybinga asmenybė. Aukštaitijos poetė baigė žurnalistiką Vilniaus universitete, kur susipažino su kitais lietuvių poetais. Vėliau dirbo įvairiose Panevėžio laikraščių redakcijose. Eilėraščius rašė nuo vaikystės, išleido kelias poezijos knygas, kūrė pjeses, rašė apie Panevėžio lėlių vežimo teatrą, rengė kitų poetų knygas.

Per laiką rašytoja susidraugavo su kitais menininkais. Ypač artimais E. Mezginaitės bičiuliais tapo Valdemaras Kukulas ir Jonas Strielkūnas. Poetui J. Strielkūnui E. Mezginaitė dedikavo eilėraštį „Vietoj išpažinties“. Po jos mirties poetai J. Strielkūnas ir V. Kukulas sudarė knygą „Mano senas drauge“. Į ją sudėta visa skelbta E. Mezginaitės kūryba, taip pat eilėraščiai, nepatekę į rinkinius, kelios pjesės Lėlių vežimo teatrui, šiek tiek dienoraščio fragmentų.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas įdomus poetės rašytas laiškas J. Strielkūnui. Laiške ji sveikina bičiulį su Naujaisiais, siunčia eilėraščių. Į vieną – „Rudas katinas“ – norinti atkreipti dėmesį, nes jaučiasi kai ką nusirašiusi nuo paties J. Strielkūno. Jei jis patvirtintų, kad taip ir atsitiko, ji teigia to eilėraščio daugiau niekam nerodysianti.

Visa E. Mezginaitės kasdienybės pasaulėjauta tarsi apibendrinta eilėraštyje „Ko man reikia“:

„Mažas kavos puodelis. / Ryto staigi liūtis. / Vaiko sunkumas šiltas. / Baltas arklys pakluonėj. / Miško gelsva tamsa. / Draugo klaustukas: „Būsi?“ / Darbo šventa kankynė. / Vakaras prie ugnies. / Jūros raudonas vėjas. / Kartą per šimtą metų – / tu vandenų akim. / Štai ir, atrodo, viskas“.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) į Pašto, telegrafų ir telefonų valdybos klausimą, ar leidžia savo atvaizdą naudoti pašto ženkluose, atsakė teigiamai ir laikė tai didele garbe. 1922 m. gegužės 16 d. laiške, kuris saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje, rašo: „Giliai sujaudinta tuo faktu, kad dabartinė jaunoji karta neužmiršo mūs, vargo pelių, senų darbuotojų, dėjusių pirmus akmenis Tėvynės Laisvės rūmui, sutinku leisti savo vaizdą spausdinti pašto markutėse ir laikau tai sau didele ir labai netikėta garbe“.

1922 m. serijoje „De jure“, kuri buvo skirta Lietuvos Respublikos tarptautiniam pripažinimui paminėti, Lietuvos paštas išleido pašto ženklą su G. Petkevičaitės portretu. Ženklą sukūrė dailininkas Adomas Varnas. Ženklo vertė – 60 skatikų, įrašai: „Lietuva, de jure“. Tuo metu G. Petkevičaitė buvo žinoma ne tik kaip rašytoja, „Varpo“ laikų švietėja, mokytoja, bet ir kaip aktyvi visuomenininkė, politikė, Lietuvos Steigiamojo seimo narė.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma įdomi muziejinė vertybė – nuotrauka, kurioje įamžintas poeto Vlado Šlaito ir jo bičiulių susitikimas, įvykęs 1969 m. lapkričio 8 d. Čikagos tarptautiniame O‘Haro oro uoste. Nuotraukoje iš kairės džiugiai nusiteikusius matome: Jurgį Bradūną, jo tėvą, poetą, publicistą Kazį Bradūną, poetą V. Šlaitą, rašytoją Juliją Švabaitę-Gylienę ir Čikagos Anglijos lietuvių klubo pirmininką, visuomenės veikėją Leoną Venckų.

V. Šlaitas buvo labai uždaras žmogus, iš prigimties vienišius, nedalyvaudavo jokiuose susibūrimuose, tačiau Čikagos Anglijos lietuvių klubo pakviestas, jis 1969 m. pirmą kartą iš Londono atskrido į JAV, kur oro uoste po ilgos kelionės per Atlantą buvo draugiškai sutiktas plunksnos draugų. Drauge su V. Šlaitu taip pat atvyko ir kunigas rašytojas Jonas Kuzmickis-Gailius. Čikagos Jaunimo centre iš Londono atvykusiems svečiams buvo surengta literatūrinė popietė, kurios metu V. Šlaitas gerbėjams skaitė savo eilėraščius iš naujo, septintojo, „Ateities“ leidyklos išleisto poezijos rinkinio „Aguonų gaisras“, kuriam viršelį nupiešė rašytojas, dailininkas Paulius Jurkus.

V. Šlaitas visą gyvenimą su padėka ir susižavėjimu prisimindavo apsilankymą Čikagos lietuvių bendruomenėje, džiaugėsi suteikta galimybe gerbėjams gyvai perskaityti savo eilėraščius. Nuo 1947 m. V. Šlaitas gyveno Londone, kur juto kultūrinį atitrūkimą. Jį kompensuodavo Čikagoje susitelkusi gausi, įvairią kultūrinę veiklą plėtojanti lietuvių bendrija. Poetas svajojo dar kartą susieiti ir pabendrauti su po pasaulį išsibarsčiusiais plunksnos draugais, daugelyje savo eilėraščių su nostalgija rašė apie Ukmergę, gimtąjį Žemaitkiemio miestelį, Šventosios upę. Laiške J. Švabaitei-Gylienei rusenančia viltimi skambėjo poeto žodžiai: „duok Dieve, kad mums visiems tektų susitikti po lietuviškuoju dangumi, savame krašte“. Tačiau šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti.