Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve tarp daugybės įdomių ir įvairių muziejinių vertybių saugomas almanachas „Granitas“. Jo redaktoriumi buvo žurnalistas, rašytojas, vertėjas, leidėjas Juozas Keliuotis (1902–1983).

Mokydamasis Lietuvos universitete, J. Keliuotis kartu buvo ir studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ narys. Jis sugebėjo sutelkti itin gausų būrį šviesių žmonių. Baigęs studijas Paryžiaus Sorbonoje, J. Keliuotis parsivežė į Lietuvą ne vien vakarietišką išsimokslinimą, bet ir gilią demokratijos sampratą. Būdamas katalikų pasaulėžiūros žmogumi, sugebėjo bendradarbiauti ir su kitokių įsitikinimų žmonėmis. Per laiką jis į bendrą būrį sutelkė rašytojus Bernardą Brazdžionį, Salomėją Nėrį, Joną Aistį, Antaną Vaičiulaitį, Stasį Anglickį, Antaną Miškinį, Gražiną Tulauskaitę, Juozą Banaitį, Viktorą Katilių, literatūros teoretikus Joną Grinių, Igną Skrupskelį. Visi kartu nutarė leisti naujausios lietuvių literatūros almanachą „Granitas“.

Almanachas išėjo 1931 m. rudenį ir tapo vienu reikšmingiausių to meto leidinių. Jame pasirodė neoromantikų kartos atstovų kūriniai: Bernardo Brazdžionio, Stasio Anglickio, Salomėjos Nėries, Petro Karužos, Gražinos Tulauskaitės, Prano Naujokaičio, Aleksio Dičpetrio, Petronėlės Orintaitės, Benio Rutkaus (Benedikto Rutkūno), Juozo Stanišausko poezija, Juozapo Banaičio, Antano Vaičiulaičio, Albino Briedžio proza. Vietos rado J. Griniaus pastabos apie romantizmą ir moderniosios literatūros sroves, I. Skrupskelio tekstas „Ekspresionizmo žlugimas ir naujo realizmo pradžia vokiečių literatūroje“, A. Tyruolio, J. Keliuočio, A. Vaičiulaičio versti tekstai, supažindinantys su Europos kūrėjais, R. Maria Rilkės, O. Milašiaus ir kitų kūryba. Almanacho turinys išties intelektualus.

J. Keliuotis almanacho pradžioje išspausdino manifestą „Poezijos ir meno problema“, kuriame teigia: „Granitas niekam negrūmoja. Niekam nepavydi kūrybos darbo dirbti. Dvasinės gėrybės begalinės: jų visiems pakaks. Jis netriukšmauja ir neputoja. Jis išeina į gyvenimą tik kūrybos vėliavos nešinas. O šūkavimas, spardymasis ir boksavimasis dar nėra kūryba. Kūryba intensyvaus visos žmogaus būtybės veiklumo vaisius. Ji dažnai reikalinga tylumos ir susitelkimo“.

Palankiai priimtas „Granitas“ tapo postūmiu J. Keliuočiui tęsti veiklą – 1931 m. jis įkūrė ir ėmėsi redaguoti tautinės minties iliustruotą savaitinį kultūros, literatūros ir meno žurnalą „Naujoji Romuva“.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve saugomas retas originalus spaudinys – Tilžės lietuvių literatūros draugijos nario bilietas, išduotas 1884 m. Stanislovui Didžiuliui. Bilietas spausdintas Otto von Mauderodės spaustuvėje, poligrafija kokybiška, storo kartono lapas puoštas spalvingais liaudiško stiliaus ornamentais. Įrašai biliete daryti vokiečių kalba. 1884 m. ši draugija („Litauische litterarische Gesellschaft“) buvo svarbiausias legalus lituanistikos centras Tilžėje. Draugija turėjo daugiau kaip 200 narių, jai priklausė žymūs lietuvių, vokiečių, lenkų, rusų kalbininkai, lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai: Antanas Baranauskas, Jonas Basanavičius, Eduardas Volteris, Jurgis Zauerveinas, Filipas Fortunatovas ir kiti. Draugija, kuriai priklausė ir bibliografas Stanislovas Didžiulis ( 1856–1927), leido savo leidinį, turėjo turtingą biblioteką, 1905 m. įsteigė pirmąjį po atviru dangumi Mažosios Lietuvos lietuvių etnografinį muziejų „Tilžės lietuvių namelį“.

S. Didžiulis kartu su sutuoktine rašytoja Liudvika Didžiuliene-Žmona dalyvavo įvairiose veiklose prieš lietuvių spaudos draudimą, rinko tautosaką, bibliografijos žinias teikė kalbininkams, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.

Net ir patys rimčiausi rašytojai gyvena paprastą, kasdieninį gyvenimą. Štai Jonas Avyžius (1922–1999) laisvalaikiu mėgo gaminti. Tiesa, ne reguliariai, o tik pagautas įkvėpimo. Nors pagrindinė šeimininkė virtuvėje buvo jo žmona Irena Litvinaitė-Avyžienė, vyras nesibodėjo ir pats stoti prie puodų, netgi turėjo savų receptų. Kur išvykęs, taip pat mėgdavo vietinės virtuvės patiekalų paragauti ir kai ką iš patikusių valgių namie pats paruošti.

Rašytojas mėgo sočiai pavalgyti, o žmona prisimena jį nemėgusį nei prėsko maisto, nei prėskų žmonių. Jis buvo kilęs iš Joniškio krašto, todėl turėjo mėgstamų patiekalų, būdingų gimtosioms vietoms. Skaniausi jam buvo „joniškietiški virtieniai“. Tų „virtienių“, grįždamas tėviškėn, iš anksto užsiprašydavo seserų, o namuose išsiilgęs kartais juos ruošdavo pats. Žmona suminkydavo tešlą, J. Avyžius rūpindavosi įdaru. Kadangi visus darbus darydavo kruopščiai, tai virtuvėje irgi, ko ėmęsis, darydavo stropiai ir neatmestinai. Krepšius su produktais iš turgaus ar parduotuvės parnešdavo pats – sakė, kad negerbtų pats savęs, jei leistų žmonai tąsytis su sunkiais nešuliais.

Gausioje rašytojo kolekcijoje, kurią saugome Maironio lietuvių literatūros muziejuje, yra ir ši nuotrauka – palinkęs po kriauše J. Avyžius ruošia mėsą kepti. Jis buvo taip įvaldęs šį meną, kad bičiuliai patiekalą praminė „Avyžiaus kepsniu“. Jį gamindavo iš jautienos, kurios pats eidavo pirkti iš ūkininkų. Išpjovą prismaigstydavo kaimiškais lašinukais, ilgokai pamarinuodavo. Ilgą laiką kepsnį patiekdavo su marinuotais agurkėliais ir svogūnais, tačiau paviešėjęs Bulgarijoje išmoko gaminti naujas „Šopų salotas“, tad vėliau prie kepsnio patiekdavo jas. Išėjus antrajai romano „Sodybų tuštėjimo metas“ laidai bulgarų kalba (vertėjas I. Trojanskis), J. Avyžius su žmona buvo pakviesti paviešėti Rašytojų kūrybos namuose Varnoje. Ten rašytojas, bedegustuodamas vietinius valgius, pirmąsyk ir paragavo skaniųjų salotų. Žmona prisimena – tuomet iš Bulgarijos jie vežęsi reikiamų priedų, kad salotos Lietuvoje būtų tokios, kaip turi būti: brinzos sūrį, butelius su vynuogių actu ir alyvuogių aliejumi.

Tokį „Šopų salotų“ receptą atsiuntė žmona Irena: „supjaustyti geltoną papriką, raudoną pomidorą, šviežią agurką, mėlyną svogūną, apipilti cukrumi pagardintu vynuogių acto bei alyvuogių aliejaus užpilu. Palaikyti kurį laiką, kad įsigertų. Apibarstyti tarkuotu brinzos sūriu ir smulkintais petražolių lapeliais“. Skanaus!

Rašytojo, publicisto, rezistento Antano Miškinio (1905–1983) kolekcijoje tarp nudilusių, paties pasigamintų tremties daiktų (medinio šaukšto, poros metalinių peiliukų, medinės pypkės ir lentelės su rusiškai užrašytais jo vardu ir pavarde) aptinkame tikrą tremties relikviją – paslaptingą nedidelio formato albumėlį praardytais juodo dryžuoto šilko viršeliais, nugarėlėje perrištais marga virvute. Jo lapai puošti akvarele ištapytais ryškiaspalviais amarilių, našlaičių, alyvų žiedais kaip sename nostalgiškų atminimų albume.

Rašytojas kartu su didele mūsų tautos dalimi praėjo lagerių „golgotas“: 1948 m. buvo suimtas, 1949–1953 m. kalėjo Mordovijos lageriuose, kur parašė vieną vertingiausių lietuvių tremties poezijos kūrinių „Psalmės“. Jos guodė bei teikė stiprybės mirtininkų lagerio kaliniams ir buvo giedamos kaip maldos. „Psalmės“ buvo surašytos ant beržo tošies ir cemento maišelių skiaučių. Kaliniai išmokdavo jas mintinai, kaip žodinė kūryba jos plito per lagerius.

Nukeliavusi savas „odisėjas“, iš atšiaurių, nesvetingų Sibiro platybių gimtąją žemę pasiekė ir poeto kūryba. Jo eilėraščius iš lagerių zonos išnešė keli kaliniai, vienas jų – drąsus jaunuolis Andrius Ulevičius (lageryje įsitaisęs fotoaparatą, ten slapta mokėsi fotografuoti bei sukaupė paties darytų unikalių nuotraukų rinkinį). Parvežęs eilėraščius į Lietuvą, iki 1988 m. slėpė užklijuotus nuotraukų albumėlio viršeliuose, įrištuose juodu šilkiniu dainininko Antano Kučingio kaklaraiščiu. Tai jo slėptuvėse ir atsirado didžiausias A. Miškinio rankraščių ir nuorašų pluoštas.

Kitą A. Miškinio rankraščių pluoštą, paslėptą knygos viršeliuose, tėvynėn parvežė lietuvių literatūros tyrinėtojas Algis Tomas Geniušas. Tuos eilėraščius ir psalmes 1957 m. Vilniuje atidavė į rankas pačiam autoriui. A. Miškinis tekstus suredagavo ir paslėpė iki geresnių laikų.

A. Miškinio tremties kūrybos rankraščiai, saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje, pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektais ir 2011 m. įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Lietuvių raštijos kūrėjas, kontrreformacijos veikėjas, humanistas, kunigas Mikalojus Daukša (~1527–1615) yra ir pirmosios lietuviškos knygos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje „Katekizmas“ (1595 m.) autorius. Ne ką mažiau žinoma ir antroji jo knyga ,,Postilė“ (1599 m.) – garsiąja prakalba ji įsitvirtinusi kiekvieno lietuvio sąmonėje kaip himnas tautiškumui ir gimtajai kalbai.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma keletas 1926 m. išleistos M. Daukšos „Postilės“ egzempliorių. Tai fotografuotinis (dabar sakytume – faksimilinis) 1599 m. „Postilės“ leidimas, išėjęs lietuvių literatūros istoriko Mykolo Biržiškos ir lietuvių kalbininko Jurgio Gerulio rūpesčiu. Knygos leidėjas – Lietuvos universitetas Kaune, tačiau spausdinta ji buvo Berlyne. Knyga didelio formato (aukštis – 30 cm, plotis – 20 cm), turinti daugiau kaip 630 puslapių, įrišta į kietus viršelius, klijuotus pilku popieriumi. Pradžioje publikuotas M. Biržiškos įvadinis straipsnis „Dėl Daukšos Postilės“, kuriame glaustai pateikiamos žinios apie M. Daukšos gyvenimą, raštus, apie faksimilinio leidimo sumanymą, ankstesnius bandymus ją leisti, „Postilės“ egzempliorių, kuriuo buvo naudojamasi leidžiant. Beje, naudotas 1599 m. „Postilės“ egzempliorius po kelerių metų, 1930 m., buvo padovanotas popiežiui Pijui XI ir dabar saugomas Vatikane. Straipsnio pabaigoje M. Biržiška viliasi: „Daukšos postilė stato mokslininkams išspręsti daug <…> klausimų, bet ir platesniajai šviesuomenei yra brangi kaip gražus mūsų senosios literatūros veikalas. Todėl netenka abejoti, jog šis leidinys, kad ir nepigus, rasis kiekvieno Lietuvos šviesuolio rankose“.

Rašytojas, publicistas, literatūros kritikas ir talentų globėjas Povilas Višinskis (1875–1906) buvo vienas Lietuvių demokratų partijos kūrėjų ir jos programos sudarytojų. Publicistinėse knygelėse kritikavo carinę santvarką, reiškė demokratinės politikos pažiūras, iškėlė socialinės nelygybės problemas, kėlė Lietuvos valstybingumo idėją. Skatindamas žmones šviestis ir siekti mokslo žinių, parengė ir išleido du elementorius, kurie buvo populiarūs ir susilaukė pakartotinių leidimų. Atgavus lietuvišką spaudą, elementorių leidyba Lietuvoje labai pagyvėjo. Geriausiais buvo laikomi A. Kriščiukaičio ir P. Višinskio parengti elementoriai. Juos vartojo lietuvių kalbos mokymui mokyklose.

P. Višinskio „Elementorius arba skaitymo ir rašymo mokslas“ sudarytas analitiniu-sintetiniu garsų metodu, bet skaitymo tekstuose šalia žodžių yra ir skiemenavimo pavyzdžių. Elementoriaus „Prakalboje“ P. Višinskis davė daug naudingų metodinių ir pedagoginių patarimų tėvams bei mokytojams. Teigė, kad nereikia vaikų gąsdinti ir per daug varginti mokslu, reikia taip mokyti, kad vaikui mokslas patiktų ir jis pats ieškotų elementoriaus: „Negąsdinkit vaikų, nespauskit! Tegul jie visada būna linksmi ir smagūs! Jeigu tik pamatei, kad vaikas pavargo, leisk jam pailsėti, pabėgioti“. Elementoriaus autorius tikėjosi, kad jo mokymo būdas ir patarimai duos naudos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. „Jeigu tik suprasite naująjį mokymo būdą ir pildysite mano patarimus, tai savo vaikus išmokysite greit, be vargo, gražiai skaityti ne tik iš savo knygelės, bet iš visų, kokios tik yra ar bus pasaulyje išleistos ta mūsų brangia lietuvių kalba parašytos“.

P. Višinskio gyvenimas buvo neilgas, tačiau labai intensyvus ir produktyvus, stebinantis ankstyva branda ir sąmoningumu.